Akaidi islam i Nesefiut

I

 

Krahas intensifikimit tė shkrimeve me tematikė aktuale bashkėkohore, ėshtė obligim i patjetėrsueshėm edhe studimi dhe prezentimi i veprave klasike tė fesė islame, sidomos tė diturisė sė akaidit (el-‘akaid). Me kėtė nėnkuptojmė zbulimin dhe konservimin e dorėshkrimeve, pastaj pėrkthimin kritik, pėrpunimin dhe publikimin e dorėshkrimeve, qoftė tėrėsisht apo fragmentarisht.

 Viteve tė fundit nė kėtė rrafsh janė bėrė pėrpjekjet e para,[1] ndėrsa vitet qė do tė pasojnė do tė jenė vendimtarė pėr studiuesit, nė mėnyrė qė kjo zbrazėtirė tė plotėsohet cilėsisht.

Me kėtė rast opinionit shkencor, pastaj nxėnėsve tė medreseve, studentėve tė fakulteteve islame, imamėve dhe tė gjithė lexuesėve kureshtarė po ua ofrojmė me pėrkthim dhe komentim njėrėn ndėr veprat mė tė dalluara klasike nga fusha e akaidit (besimit), e ajo ėshtė vepra “Akaid’un-Nesefijjeh” (Akaidi i Nesefiut). Kjo vepėr, e vogėl pėrkah vėllimi, paraqet me shekuj njė vepėr tė pakalueshme pėr hulumtuesit e shkencės sė akaidit, kurse autorin e saj Nexhmuddin Ebu Hafs ‘Umer Ibn Muhammed En-Nesefiun (461/537 / 1142)[2] e radhit ndėr autoritetet mė tė mėdha tė ehl’us-sunnetit.[3]

Rėndėsia e kėsaj vepre konsiston nė faktin se ėshtė ndėr veprat mė tė komentuara tė kėtij lloji. Haxhi Halifa, autori i veprės monumentale “Keshf’udh-dhunun” numėron 14 komente, 43 glosa dhe disa superglosa.[4]

Sa i pėrket interesimit tė ulemasė shqiptare, edhe pse nuk posedojmė tė dhėna tė sakta, posedojmė informata gojore nga vetė nxėnėsit e medreseve tė vjetra, se kjo vepėr nė tė kaluarėn ėshtė lexuar nga ulemaja dhe se nėpėr medrese ėshtė punuar me tė. Kėtė e themi duke u mbėshtetur edhe nė faktin se kėtė vepėr e hasim nėpėr biblioteka private tė imamėve tė hershėm apo tė tashėm.

 

 

II

 

Pėrkthimi dhe njė pjesė e komentit tė ”Akaidit tė Nesefiut” ėshtė bėrė duke u mbėshtetur tek pėrkthimi i publikuar nė revistėn Glasnik tė Sarajevės, nr. 6/1985, fq. 668-686 nga Muharrem Omerdiq (i cili njėkohėsisht rekomandoi pėrkthimin e kėsaj vepre edhe nė gjuhėn shqipe), duke u mbėshtetur tek dy ekzemplarė tė botuar nė arabishte, tė cilėt i morėm tė fotokopjuara nga Biblioteka e Gazi Husrev-beut nė Sarajevė (me mirėsinė e bibliotekistit Zejnil ef. Fajiq), duke u mbėshtetur tek “Glosa e Ramadan ibn Abdulmuhsinit” (i njohur si Beheshti, i cili vdiq mė 979 hixhrij, botuar mė 1308 hixhrij nė Turqi (?), nė 107 faqe dhe sė fundi duke u mbėshtetur tek “Komenti i Akaidit tė Nesefiut”, tė autorit Sa’duddin Mes’ud ibn Umer et-Taftazaniut (vdiq mė 971 hixhrij, botuar sė bashku me dy Glosat e pėrmendura mė 1308 nė Turqi (?). Qė tė trija kėto tė fundit janė tė pėrfshira nė njė kodeks tė ruajtur mirė, ku mungojnė faqet e fundit (kėtė kodeks e huazova pėrkohėsisht nga biblioteka private e kolegut tim Muhidin ef. Ahmetit). Mirėpo, tash kur u bė aktual botimi i kėsaj vepre dhe kur u paraqit nevoja pėr rileximin dhe ripėrkthimin e kėsaj vepre  dolėn nė shesh probleme serioze, sepse kodeksi i cekur mė lartė ėshtė humbur. U imponua zgjidhje tjetėr dhe besojmė fatlume. Teksti arabisht por edhe pėrkthimi u barazua sipas botimit kritik tė ‘Akaidit tė Nesefiut’ me titull “Sherh’ul-akaid’in-Nesefijjeh”, Mektebetu Daru’l-Bejruti, Lubnan, (pa vit botimi).

Teksti arabisht pėr kėtė botim ėshtė daktilografuar nga zotėri mr. Azem Xheladini, sipas fotokopjeve qė i morėm nga Biblioteka e Gazi-Husrev beut nė Sarajevė. Krahas kėtij angazhimi  zotėri mr. A. Xheladini dhe zotėri A. Sinani bėnė edhe leximin e pėrkthimit. I falėnderohem edhe z. M. Ajdinit pėr ndihmesėn e tij dhe redaktorit gjuhėsor z. Xh. Xhoxhajt.

Veēanėrisht i falėnderohem kolegut zotėri Flamur ef. Sofiut, i cili bėri korrekturėn e tekstit arabisht, redakturėn e pėrkthimit dhe recensimin e tėrė veprės.

Nė fund i falėnderohem bashkėshortes dhe fėmijėve tė cilėt me muaj tė tėrė krijuan kushte qė kėtė punė ta pėrfundojė. Falėnderimi u takon edhe tė gjithė tė tjerėve qė dhanė ndihmesė lidhur me botimin e kėsaj vepre nė gjuhėn shqipe. All-llahu i shpėrbleftė!

Mė nė fund, falėnderimi absolut i pėrket All-llahut tė madhėruar, ps ndihmėn e tė Cilit kjo punė nuk do tė ekzistonte!

I vetėdijshėm se puna e pėrkthimit dhe e komentimit nėnkupton edhe mangėsi, me pėrkushtim i lutem All-llahut tė madhėruar pėr falje. Pėrkryeshmėria dhe dija absolute i pėrket vetėm Atij!

         

 

n.  ibrahimi

 

 

 

 

Ebu Hafs Umer En-Nesefij

 

Besimi islam

sipas

Imam en-Nesefiut

 

العقائد النسفية

 

 

 

 

Nė emėr tė All-llahut, Gjithėmėshirshmit,

 Mėshirėplotit!

 

 

Shejhi dhe imami i nderuar, shembull pėr dijetarėt islamė, yll udhėheqės nė fe dhe ndėr njerėzit, Umer En-Nesefij, Allahu e gradoftė nė Botėn e ardhshme, ka pėrfshirė nga dituria e akaidit njė spektėr rrezesh tė shndritshme dhe njė varg margaritarėsh tė shtrenjtė, qė pėrbėjnė rregullat dhe themelet e fesė, dhe ka shkruar njė vepėr tė tillė, qė pėrmban margaritarė tė njė besimi tė fortė dhe dhurata tė paēmueshme, e qė mė pas e ka pėrkryer, e ka dekoruar dhe e ka rregulluar me njė  kompozicion dhe me njė  radhitje tė pėrkryer.

 

اَلْحَمْدُ لِلَّهِ رَبِّ اْلعَالمَيِنَ . وَ الصَّلاَةُ وَ السَّلاَمُ عَلىَ رَسُولِنَا مُحَمَّدٍ الْمُؤَيَّدِ بِالْقُرآنِ الْمُبِينِ . وَعَلَى آلِهِ وَ أَصْحَابِهِ .

 

Lavdia mė e madhe i qoftė All-llahut nė dhuratat e Tij, bekimi dhe paqja qoftė mbi tė Dėrguarin tonė tė fesė Muhammedin s.a.v.s. dhe mbi familjen dhe shokėt e tij.[5]

 

(Perceptimi i sendeve reale)

 

أَمَّا بَعد. قَالَ أَهْلُ الْحَقِّ حَقَائِقُ اْلأَشْيَاءِ ثَابِتَةٌ  وَ الْعِلْمُ بِهَا مُتَحَقِّقٌ خِلاَفًا لِلسُّوفِسْطَائِيَّةَ. وَ أَسْبَابُ الْعِلْمِ لِلْخَلْقِ ثَلاَثَةٌ: اَلْحَوَاسُّ السَّلِيمَةُ وَالْخَبَرُ الصَّادِقُ وَ الْعَقْلُ.

 

Dituria pėrgjithėsisht ka pėr bazė tė vėrtetėn dhe realitetin e sendeve, pėr kėtė shkak ithtarėt e sė vėrtetės (ehl’ul-hakk) e pranojnė ekzistimin e tė gjitha sendeve tė vėrteta dhe reale, pėrkundėr sofistėve.[6] Kėto ėshtė e mundur tė perceptohen nė njė nga tri mėnyrat: me shqisa tė shėndosha (havas’us-selimeh), me lajme autentike (haber’us-sadiki) dhe me arsye (el-akl).[7]

 

وَالْحَوَاسَّ خَمْسٌ السَّمْعُ وَ الْبَصَرُ وَ الشَّمُّ وَ الذُّوقُ وَ اللَّمَسُ وَ بِكُلِّ حَاسَّةٍ مِنْهَا يُوقَفُ عَلَى مَا وُضِعَتْ هِيَ لَهُ كَالسَّمْعِ وَ الذُّوقِ وَ الشَّمِّ .

 

Shqisat janė pesė: shqisa e tė dėgjuarit, e tė pamurit, e tė nuhaturit, e tė shijuarit dhe e tė prekurit. Ēdonjėra nga kėto perceptojnė atė qė ėshtė nė fushėn e tyre siē janė: tė dėgjuarit, tė shijuarit dhe tė nuhaturit.

 

وَ الْخَبَرُ الصَّادِقُ عَلَى نَوْعَيْنِ أَحَدُهُمَا الْخَبَرُ الْمُتَوَاتِرُ وَ هُوَ الْخَبَرُ الثَّابِتُ عَلىَ أَلْسِنةِ قَوْمٍ لاَ يُتَصَوَّرُ تَوَاطُؤُهُمْ عَلَى الْكََذِبِ وَ هُوَ مُوجِبٌ لِلْعِلْمِ الضَّرُورِيِّ كَالْعِلْمِ بِالْمُلُوكِ الْخَالِيَّةِ فِي اْلأَزْمِنَةِ المْاَضِيَّةِ وَ الْبُلْدَانِ النَّـائِيَّةِ.

 

Lajmet autentike ndahen nė dy lloje:

Lloji i parė janė lajmet e vėrteta popullore tė pėrcjella nga brezi nė brez, gjatė sė cilės nuk ka ekzistuar mundėsia e shtrembėrimit tė vetėdijshėm, e kjo supozon tė jetė dituria parėsore e njerėzve pėr njohjen e mbretėrive tė kaluara, tė cilat janė zhdukur nė kohėt e hershme dhe mbi qytetet e lashta.

 

وَالنَّوْعُ الثَّانِيُّ خَبَرُ الرَّسُولِ الْمُؤَيَّدِ بِالْمُعْجِزَةِ وَ هُوَ يُوجِبُ الْعِلْمَ اْلاِسْتِدْلاَلِيَّ وَ الْعِلْمُ الثَّابِتُ بِهِ يُضَاهِي الْعِلْمُ الثَّابِتُ بِالضَّرُورَةِ فيِ التَّيَقُّنِِ وَ الثُّبَاتِ .

 

Lloji i dytė ėshtė lajmi pejgamberik i konfirmuar me mu’xhize; ky ėshtė ajo qė supozon dituria deduktive, ndėrkohė qė dituria e konfirmuar me lajmin pejgamberik i pėrgjigjet diturisė parėsore nė kuptimin e vėrtetėsisė dhe tė besnikėrisė.[8]

 

وَ أَمَّا الْعَقْلُ فَهُوَ سَبَبٌ لِلْعِلْمِ أَيْضًا وَ مَا يَثْبُتُ مِنْهُ بِالْبَدَاهَةِ َفهُوَ ضَرُورِيٌّ كَالْعِلْمِ بَأَنَّ كُلَّ الشَّيْءِ أَعْظَمُ مِنْ جُزْئِهِ وَمَا ثَبَتَ بِاْلاِسْتِدْلاَلِ فَهُوَ كَسَبِيٌّ.

 

Pėrsa i pėrket arsyes, ajo gjithashtu shfaqet si shkak i diturisė dhe krejt ajo qė ėshtė mėsuar me tė nė kuptim tė tė mėsuarit (cognitio) tė qartė e tė sigurtė konsiderohet parėsore, pėr shembull, tė  mėsuarit se tėrėsia ėshtė gjithnjė mė e madhe se partikularja e asaj tėrėsie. Ajo qė perceptohet me arsye me anė tė argumenteve paraqet dije tė arritur.

 

وَ اْلإِلْهَامُ لَيْسَ مِنْ أَسْبَابِ الْمَعْرِفَةِِ بِصِحَّةِ الشَّيْءِ عِنْدَ أَهْلِ الْحَقِّ .

 

Ilhami (frymėzimi) nuk konsiderohet si shkak i mėsimit tė thelbit tė diēkaje sipas mendimit tė pėrgjithshėm tė pasuesve tė tė vėrtetės.[9]

 

(Bota ėshtė e krijuar)

 

وَالْعَالَمَ بِجَمِيعِ أَجْزَائِهِ مُحْدَثٌ إِذْ هُوَ أَعْيَانٌ وَ أَعْرَاضٌ. فَالأَعْيَانُ مَا لَهُ قِيَامٌ بِذَاتِهِ وَ هُوَ إِمَّا مُرَكَّبٌ وَ هُوَ اْلجِسْمُ أَوْ غَيْرَ مُرَكَّبٍ كَالْجَوْهَرِ وَ هُوَ الْجُزْءُ الَّذِي لاَ يَتَجَزَّأُ. وَالْعَرَضُ مَا لاَ يَقُومُ بِذَاتِهِ وَ يَحْدُثُ فيِ اْلأَجْسَامِ وَ الْجَوَاهِرِ كَالأَلْوَانِ وَ اْلأَكْوَانِ وَ الطُّعُومِ وَ الرَّوَائِحِ.

 

Bota nė totalitetin e saj ėshtė e prodhuar, prandaj, bota nė bazė ėshtė substancė (a’jan) dhe aksidencė (a’rad). Bota substanciale ėshtė ajo qė ekziston vetvetiu (bi dhatihi), dhe qė mund tė jetė e pėrbėrė (murekkeb) si trup, apo uniforme (gajru murekkeb) si atomi, i cili ėshtė i pandashėm. Aksidentale ėshtė tėrė ajo qė nuk ka ekzistencė vetvetiu (la jekunu bi dhatihi), dhe qė shfaqet nė trupa dhe atome, pėr shembull, ngjyrat dhe ekzistencat, shija (nė ushqim) dhe aromat.[10]

 

(Krijuesi i botės dhe atributet e Tij)

 

و المُحْدِثُ لِلْعَالمَِ هُوَ اللهُ تَعَالَى اْلوَاحِدُ الْقَدِيمُ الْحَيُّ اْلقَادِرُ الْعَلِيمُ السَّمِيعُ الْبَصِيرُ الشَّائِي الْمُرِيدُ لَيْسَ بِعَرَضٍ وَ لاَ جِسْمٍ وَ لاَ جَوْهَرٍ وَ لاَ مُصَوَّرٍ وَ لاَ مَحْدُودٍ وَ لاَ مَعْدُودٍ وَ لاَ مُتَبَعْضٍ وَ لاَ مُتَجَزَئٍ لاَ مُتَرَكَّبٍ وَ لاَ مُتَنَاهٍ وَ لاَ يُوصَفُ بِالْمَائِيِّةِ وَ لاَ بِالْكَيْفِيَّةِ وَ لاَ يَتَمَكَّنُ فِي مَكَانٍ وَ لاَ يَجْرِي عَلَيْهِ زَمَانٌ وَ لاَ يُشْبِهُهُ شَيْءٌ وَ لاَ يَخْرُجُ عَنْ عِلْمِهِ وَ قُدْرَتِهِ شَيْءٌ. وَ لَهُ صِفَاتٌ أَزَلِيَّةٌ قَائِمَةٌ بِذَاتِهَِ وَ هِيَ لاَ هُوَ وَ لاَ غَيْرُهُ. وَ هِيَ اْلعِلْمُ  وَ الْقُدْرَةُ وَ اْلحَيَاةُ وَ الْقُوَّةُ وَ السَّمْعُ وَ الْبَصَرُ وَ اْلإِرَادَةُ وَ اْلمَشِيئَةُ وَ الْفِعْلُ وَالتَّخْلِيقُ وَ التَّرْزيِقُ وَ اْلكَلاَمُ. وَ هُوَ مُتَكَلِّمٌ بِكَلاَمٍ هُوَ صِفَةٌ لَهُ أَزَلِيَّةٌ لَيْسَ مِنْ جِنْسِ الحْرُوُفِ وَ اْلأَصْوَاتِ وَ هُوَ صِفَةٌ مُنَافِيَّةٌ لِلسُّكُوتِ وَ اْلآفَةِ وَ اللهُ تَعَالَى مُتَكَلِّمٌ بِهَا آمِرٌ نَاهٍ مُخْبِرٌ. وَالْقُرْآنُ كَلاَمُ اللهِ تَعَالَى غَيْرُ مَخْلُوقٍ وَ هُوَ مَكْتُوبٌ فيِِ مَصَاحِفِنَا مَحْفُوظٌ فيِ قُلُوبِنَا مَقْرُوءٌ بِأَلْسِنَتِنَا مَسْمُوعٌ بِآذَانِنَا غَيْرُ حَالٍّ فِيهَا .

 

          Krijuesi i botės ėshtė All-llahu i Lartėmadhėruar, i Vetmi, i Ngahershmi, i Mundshmi, i Gjalli, i Gjithėdijshmi, dėgjon ēdo gjė, sheh ēdo gjė, i Gjithėvullnetshmi, ka vullnet, s’ėshtė aksidental as material, s’ėshtė atom, ėshtė i papėrshkrueshėm, i pakufizueshėm dhe i pafund, s’ėshtė nga disa pjesė ose uniform, s’ėshtė i pėrbėrė as pėrfundimtar, s’ėshtė i pėrshkrueshėm me gjendje agregate as qė mund tė pėrcaktohet kuantitativisht, nuk mund tė vendoset as tė futet nė rrjedhat kohore dhe nuk ėshtė antropomorf. Asgjė nuk ndodh jashtė dijes dhe fuqisė sė Tij. Ėshtė pronar i atributeve tė ngahershme, gjithnjė ekzistuese sipas Qenies sė Tij tė cilat as nuk janė Ai e as diēka tjetėr jashtė Tij; e ato janė: dija, fuqia, jeta, forca, dėgjimi, pamja, vullneti, dashja, efikasiteti, kreativiteti, furnizimi dhe tė folurit. Ai flet me tė folur, i cili ėshtė atribut i Tij i ngahershėm, i cili nuk shprehet dhe qė nuk shkaktohet me shkronja dhe tinguj, ky atribut ėshtė i kundėrt me heshtjen ose me ndonjė lloj tjetėr tė tė folurit, nė tė cilin pėrdoren mjetet (organet) e tė ngjashme. All-llahu i lartėmadhėruar me kėtė lloj tė folur urdhėron, ndalon dhe lajmėron. Kur’ani ėshtė fjalė e All-llahut, i cili s’ėshtė i krijuar, ėshtė i shkruar nė mus’hafet tona, i ruajtur nė zemra, i artikuluar me gjuhė, i dėgjuar me veshė, por s’ėshtė gjendja e tyre.[11]

 

وَالتَّكْوِينُ صِفَةٌ لِلَّهِ تَعَالَى أَزَلِيَّةٌ وَ هُوَ تَكْوِينُهُ لِلْعَالمَ ِوَ لِكُلِّ جُزْءٍ مِنْ أَجْزَائِهِ لِوَقْتِ وُجُودِهِ وَ هُوَ غَيْرُ الْمُكَوَّنُ عِنْدَنَا.

 

            Atributi i krijimit (et-tekwin) ėshtė atribut i ngahershėm i Zotit. Ai e krijoi botėn, ēdo pjesėz tė saj nė ēastin e krijimit, ndėrsa Zotin askush nuk e ka krijuar; nė kėtė ne besojmė fuqishėm.[12]

 

وَاْلإِرَادَةُ صِفَةٌ لِلَّهِ تَعَالَى أَزَلِيَّةٌ قَائِمَةٌ بِذَاتِهِ تَعَالَى .

 

            Vullneti (el-iradetu) ėshtė gjithashtu atribut i ngahershėm i All-llahut tė lartmadhėrishėm.[13]

 

(Tė pamurit e All-llahut)

 

وَ رُؤْيَةُ اللهِ تَعَالَى بِالْبَصَرِ جَائِزَةٌ فيِ اْلعَقْلِ وَاجِبَةٌ بِالنَّقْلِ. وَ َقدْ وَرَدَ الدَّلِيلُ السَّمْعِيُّ بِإِيجَابِ رُؤْيَةِ الْمُؤْمِنِينَ الله تَعَالَى فيِ دَارِ اْلآخِرَةِ فَيُرَى لاَ فيِ مَكَانٍ وَ لاَ عَلَى جِهَةٍ مِنْ مُقَابَلَةٍ أَوْ اِتِّصَالِ شُعَاعٍ أَوْ ثُبُوتِ مَسَافَةٍ بَيْنَ الرَّائِي وَ بَيْنَ اللهِ تَعَالَى.

 

          Tė pamurit e All-llahut ėshtė i mundur me arsye (fi’l-akl), ndėrsa kjo ėshtė detyrė tė besohet me traditė (bi’n-nakl). Janė transmetuar deri te ne dėshmi tradicionale pėr obligimin e besimit nė tė pamurit e All-llahut nė Botėn e ardhshme, shikim i cili do tė jetė pa vend, pa anė, pa ballafaqim ose pa bashkim me anė tė emanacionit (rrezatimit) ose hapėsirės sė caktuar midis shikuesit dhe All-llahut tė madhėruar.[14]

 

(All-llahu ėshtė krijuesi i veprave njerėzore)

 

وَاللهُ تَعَالَى خَالِقٌ ِلأَفْعَالِ الْعِبَادِ مِنَ الْكُفْرِ وَ اْلإِيمَانِ وَ الطَّاعَةِ وَ الْعِصْيَانِ وَ هِيَ كُلُّهَا بِإِرَادَةِ اللهِ تَعَالَى مَشِيئَتِهِ وَ حُكْمِهِ وَ قَضِيَّتِهِ وَ تَقْدِيرِهِ.

 

All-llahu i madhėruar ėshtė Krijuesi i veprave njerėzore, ato tė cilat janė shprehje tė jobesimit, besimit, pėrkushtimit dhe mėkatit. Krijimi zhvillohet sipas vullnetit, dashjes, urtėsisė, paracaktimit dhe caktimit tė Tij.[15]

 

وَلِلْعِبَادِ أَفْعَالٌ اِخْتِيَارِيَّةٌ يُثَابُونَ بِهَا وَيُعَاقَبُونَ عَلَيْهَا وَ الْحُسْنُ مِنْهَا بِرِضَاءِ اللهِ تَعَالَى وَ الْقَبِيحُ مِنْهَا لَيْسَ بِرِضَائِهِ تَعَالَى.

 

Njerėzit veprojnė sipas lirisė vetjake, pėr ē’arsye do tė jenė tė shpėrblyer ose tė ndėshkuar. Veprat e mira tė bėra janė me pėlqimin e Zotit, ndėrsa tė kėqiat nuk janė.

 

 (Aftėsia krijuese njerėzore)

 

وَ اْلاِسْتِطَاعَةُ مَعَ الْفِعْلِ وَ هِيَ حَقِيقَةُ الْقُدْرَةِ الَّتيِ يَكُونُ ِبهَا الْفِعْلُ وَ يَقَعُ هَذَا اْلإِسْمُ عَلَى سَلاَمَةِ اْلأَسْبَابِ وَ اْلآلاَتِ وَ الْجَوَارِحِ وَ صِحَّةِ التَّكْلِيفِ تَعْتَمِدُ هَذِهِ اْلإِسْتِطَاعَةُ .

 

Aftėsia e njeriut krijohet me veprėn, e cila ėshtė fuqia e vėrtetė, tė cilėn ai e ka nė vepėr. Nocioni ‘aftėsi’ (el-istita’atu) nėnkupton ekzistimin e shkakut, tė mjeteve dhe tė organeve.[16] Aftėsia njerėzore parashtron obligim.

 

وَ لاَ يُكَلَّفُ الْعَبْدُ بِمَا لَيْسَ فِي وُسْعِهِ وَ مَا يُوجَدُ مِنَ اْلأَلَمِ فِي الْمَضْرُوبِ عَقِيبَ ضَرْبِ اْلإِنْسَانِ وَ اْلاِنْكِسَارِِ فِي الزُّجَاجِ عَقِيبَ كَسْرِ اْلإِنْسَانِ وَ مَا أَشْبَهُهُ كُلُّ ذَلِكَ مَخْلُوقُ اللهِ تَعَالَى وَ لاَ صُنْعَ لِلْعَبْدِ فِي تَخْلِيقِهِ.

 

Njeriu  nuk ėshtė i obliguar me atė qė nuk mundet. Dhembja, e cila shfaqet tek i godituri pas goditjes, ėshtė pasojė e goditjes sė njeriut e tė ngjashme. Tė gjitha kėto i krijoi All-llahu[17] dhe njeriu nuk ka aspak pjesė nė nė krijimin e Tij.[18]

 

(Ēdo njeri vdesė me vdekjen e vet)

 

وَالْمَقْتُولُ مَيِّتٌ بِأَجَلِهِ. وَالْمَوْتُ قَائِمٌ بِالْمَيِّتِ مَخْلُوقٌ ِللهِ تَعَالَى لاَ صُنْعَ لِلْعَبْدِ فِيهِ تَخْلِيقَا وَ لاَ اِكْتِسَابًا. وَ اْلأَجَلُ وَاحِد.

 

I mbyturi vdesė me vdekjen tė cilėn ia caktoi Zoti, sepse vdekja ėshtė e lidhur pėr atė tė cilit i ėshtė caktuar, duke e marrė parasysh se vetėm njėherė vdiset.[19]

 

 

(Harami i konsumuar ėshtė furnizim)

 

وَ الْحَرَامُ رِزْقٌ . وَ كُلٌّ يَسْتَوَفِي رِزْقَ نَفْسِهِ حَلاَلاً كَانَ أَوْ حَرَامًا وَ لاَ يُتَصَوَّرُ أَنْ لاَ يَأْكُلَ إِنْسَانٌ رِزْقَهُ أَوْ يَأْكُلَ غَيْرُهُ رِزْقَهُ. 

 

          Harami (tė cilin njeriu e han) ėshtė furnizim (rizk), pra ēdo gjė qė ai e konsumon qoftė ajo nga kategoria e hallallit ose e haramit. Nuk mund tė paramendohet se njeriu nuk e han furnizimin e vet ose qė ndonjė tjetėr tė hajė atė qė i ėshtė caktuar vetėm atij.[20]

 

(All-llahu pėrudhė dhe lė nė lajthim)

 

وَ اللهُ تَعَالَى يُضِلُّ مَنْ يَشَاءُ وَ يَهْدِي مَنْ يَشَاءُ. وَ مَا هُوَ اْلأَصْلَحُ لِلْعَبْدِ فَلَيْسَ ذَلِكَ بِوَاجِبٍ عَلَى اللهِ تَعَالَى .

 

All-llahu i madhėruar e lė nė lajthim kė tė dojė, kurse e pėrudhė nė rrugė tė drejtė kė tė dojė.[21]

Ajo qė ėshtė mė e mirė pėr njeriun nuk ėshtė obligim pėr Zotin.[22]

 

 

(Sprovimi dhe mirėqenia nė varr)

 

وَعَذَابُ الْقَبْرِ لِلْكَافِرِينَ وَ لِبَعْضِ عُصَاةِ الْمُؤْمِنِينَ وَ تَنْعِيمُ أَهْلِ الطَّاعَةِ فِي الْقَبْرِ مِمَّا يَعْلَمُهُ اللهُ تَعاَلَى  وَ يُرِيدُهُ . وَ سُؤَالُ مُنْكَرٍ وَ نَكِيرٍثَابِتٌ بِالدَّلاَئِلِ السَّمْعِيَّةِ .

 

Me anė tė burimeve tradicionale ėshtė konfirmuar ekzistimi i dėnimit nė varr pėr ata qė nuk besojnė dhe pėr disa besimtarė mėkatarė. Me burimet e njėjta ėshtė konfirmuar ekzistimi i mirėqenies nė varr pėr besimtarėt e mirė, sikurse edhe marrja nė pyetje tė tė vdekurve nga ana e melekėve Munkir dhe Nekir.[23]

 

(Ringjallja dhe tė vėrtetat e tjera tė asaj bote)

 

وَالْبَعْثُ حَقٌّ. وَالْوَزْنُ حَقٌّ. وَ الْكِتَابُ حَقٌّ. وَ السُّؤَالُ حَقٌّ وَ الْحَوْضُ حَقٌّ. وَ الصِّرَاطُ حَقٌّ.

 

Po ashtu ėshtė e vėrtetė se tė vdekurit do tė ringjallen nga varret e tyre,[24] sikur (ėshtė e vėrtetė) edhe matėsja e veprave,[25] libri (i jetės)[26], provimi i fundit, burimi (hawdi) i tė Dėrguarit[27] dhe ura mbi xhehennem.[28]

 

وَ الْجَنَّةُ حَقٌّ. وَالنَّارُ حَقٌّ. وَ هُمَا مَخْلُوقَتَانِ مَوْجُودَتَانِ بَاقِيَتَانِ لاَ تَفْنَيَانِ وَ لاَ يَفْنَى أَهْلُهُمَا.

 

Xhenneti ėshtė e vėrtetė, xhehennemi gjithashtu; janė tė krijuar dhe ekzistojnė, do tė ekzistojnė pėrhershmėrisht, sikurse edhe ata tė cilėt jetojnė nė to.[29]

 

(Mėkati, mosbesimi dhe politeizmi)

 

وَ الْكَبِيرَةُ لاَ تُخْرِجُ الْعَبْدَ الْمُؤْمِنَ مِنَ اْلإِِيمَانِ وَ لاَ تُدْخِلُهُ فِي الْكُفْرِ. وَ اللهُ لاَ يَغْفِرُ أَنْ يُشْرَكَ بِهِ وَ يَغْفِرُ مَا دُونَ ذَلِكَ لِمَنْ يَشَاءُ مِنَ الصَّغَائِرِ وَ الْكَبَائِرِ.

 

Mėkati i rėndė[30] besimtarit nuk do t’ia shkatėrrojė imanin as qė do ta shpie nė mosbesim. All-llahu s’do ta falė politeizmin, ndėrsa tė gjitha mėkatet e tjera, tė vogla dhe tė mėdha, do t’ia falė kujt tė dėshirojė.[31]

 

وَ يَجُوزُ الْعِقَابُ عَلَى الصَّغِيرَةِ وَ الْعَفْوُ عَنِ الْكَبِيرَةِ إِذَا لَمْ تَكُنْ عَنِ اسْتِحْلاَلٍ وَ اْلاِسْتِحْلاَلُ كُفْرٌ.

 

Ėshtė i mundur dėnimi pėr mėkatin e vogėl sikurse edhe falja pėr mėkatin e madh, me pėrjashtim tė rastit kur ėshtė lejuar ajo qė Zoti e ka ndaluar, sepse kjo ėshtė (e barabartė) me kufrin.[32]

 

وَالشّ‍َفَاعَةُ ثَابِتَةٌ لِلرّ‌ُسُلِ وَ اْلأَخْيَارِ فِي حَقِّ أَهْلِ اْلكَبَائِرِ بِالْمُسْتَفِيضِ مِنَ اْلأَخْبَارِ .

 

Ndėrmjetėsimi (esh-shefa’atu) i tė dėrguarve tė Zotit tė madhėruar dhe besimtarėve tė mirė pėr mėkatarėt e mėdhenj ėshtė konfirmuar nė bazė tė transmetimeve tė sakta.[33]

 

وَ أَهْلُ الْكَبَائِرِ مِنَ الْمُؤْمِنِينَ لاَ يَخَلَّدُونَ فِي النَّارِ.

 

Besimtarėt – mėkatarė tė mėdhenj nuk do tė mbesin amshueshmėrisht nė xhehennem.[34]

 

(Imani / Besimi dhe veprat)

 

وَ اْلإِيمَانُ هُوَ التَّصْدِيقُ بِمَا جَاءَ النَّبِيُّ عَلَيْهِ السَّلاَمُ بِهِ مِنْ عِنْدِ اللهِ تَعَالىَ وَ اْلإِقْرَارُ بِهِ فَأَمَّا اْلأَعْمَالُ فَهِيَ تَتَزَايَدُ فِي نَفْسِهَا وَ اْلإِيمَانُ لاَ يَزِيدُ وَ لاَ يَنْقُصُ.

 

Iman (besim) ėshtė besimi i sigurtė nė atė qė i ėshtė komunikuar Lajmėtarit tė fesė, alejhi’s-selam, besimi se ky (komunikim) ėshtė nga All-llahu i madhėruar dhe kjo bindje tė dėshmohet me deklaratė. Sa i pėrket veprave, ato rrjedhin nga kjo bindje dhe e shprehin atė. Imani nuk zmadhohet as zvogėlohet.[35]

 

وَ اْلإِيمَانُ وَ اْلإِسْلاَمُ وَاحِدٌ وَ إِذَا وُجِدَ مِنَ الْعَبْدِ التَّصْدِيقُ وَ اْلإِقْرَارُ صَحَّ لَهُ أَنْ يَقُولَ : أَنَا مُؤْمِنٌ حَقًّا وَ لاَ يَنْبَغِي أَنْ يَقُولَ  : أَنَا مُؤْمِنٌ إِنْ شَاءَ اللهُ .

 

Iman dhe Islam ėshtė njė.[36] Kur njeriu tė besojė sinqerisht dhe ta deklarojė kėtė, ėshtė korrekte tė thotė: “Unė jam besimtar i vėrtetė!” Nuk duhet thėnė: “Unė jam besimtar – nėse Zoti dėshiron.”[37]

 

(Njerėzit fatlumė dhe fatkėqinj)

 

وَ السَّعِيدُ قَدْ يَشْقَى وَ الشَّقِىُّ قَدْ يَسْعَدُ .

 

Fatlumi (mund tė bėhet) fatkeq, kurse fatkeqi fatlum.[38]

 

وَالتَّغْيِيرُ يَكُونُ عَلَى السَّعَادَةِ وَالشَّقَاوَةِ دُونَ اْلإِسْعَادِ وَ اْلإِشْقَاءِ وَ هُمَا مِنْ صِفَاتِ اللهِ تَعَالَى وَ لاَ تَغَيُّرَ عَلَى اللهِ وَ لاَ عَلَى صِفَاتِهِ.

 

Ndryshimi ndikon momentalisht nė gjendjen e fatit ose fatkeqėsisė sė njeriut, duke mos pasur karakter vazhdimėsie, sepse fundi i sendeve i pėrket vetėm Zotit tė madhėruar. Prandaj, tė fatlumėsuarit dhe tė fatkeqėsuarit e dikujt, janė dy atribute hyjnore, ndėrsa ndėrrimi momental i gjendjes nuk ndikon te Zoti dhe atributet e Tij.[39]

 

(Pejgamberėt dhe pejgamberia)

 

وَ فِي إِرْسَالِ الرُّسُلِ حِكْمَةٌ وَ قَدْ أَرْسَلَ اللهُ تَعَالَى رُسُلاً مِنَ الْبَشَرِ إِلَىالْبَشَرِ مُبَشِّرِينَ وَ مُنْذِرِينَ وَ مُبَيِّنِينَ لِلنَّاسِ مَا يَحْتَاجُونَ إِلَيْهِ مِنْ أُمُورِ الدُّنْيَا وَ الدِّينِ وَ أَيَّدَهُمْ بِالْمُعْجِزَاتِ النَّاقِضَاتِ لِلْعَادَاتِ . وَ أَوَّلُ اْلأَنْبِيَاءِ آدَمُ عَلَيْهِ السَّلاَمُ وَ آخِرُهُمْ مُحَمَّدٌ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَ سَلَّمَ وَ قَدْ رُوِيَ بَيَانُ عَدَدِهِمْ فِي بَعْضِ اْلأَحَادِيثِ وَ اْلأُولىَ أَنْ لاَ تُقْتَصَرَ عَلَى عَدَدٍ فيِ التَّسْمِيَّةِ وَ قَدْ قَالَ اللهُ تَعَالَى ( ِمنْهُمْ مَنْ قَصَصْنَا عَلَيْكَ وَ مِنْهُمْ مَنْ لَمْ نَقْصُصْ عَلَيْكَ) . وَ لاَ يُؤْمَنُ فِي ذِكْرِ الْعَدَدِ أَنْ يَدْخُلَ فِيهِمْ مَنْ لَيْسَ مِنْهُمْ أَوْ يَخْرُجَ مِنْهُمْ مَنْ هُوَ مِنْهُمْ . وَ كُلُّهُمْ كَانُوا مُخْبِرينَ مُبَلِّغِينَ عَنِ اللهِ تَعَالَى صَادِقِينَ نَاصِحِينَ . وَ أَفْضَلُ اْلأَنْبِيَاءِ مُحَمَّدٌ عَلَيْهِ السَّلاَمُ.

 

Nė dėrgimin e pejgamberėve ekziston urtėsi. All-llahu i dėrgoi pejgamberėt nga vetė njerėzit, si transmetues tė lajmeve tė gėzueshme dhe qortues, t’ua shpjegojnė njerėzve atė qė u nevojitet nga fusha e fesė dhe e kėsaj bote. Lajmėtarėt e fesė zotėronin me mu’xhize me pėrmbajtje jo tė rėndomtė. Lajmėtari i parė i fesė ishte Ademi a. s., kurse i fundit ishte Muhammedi a. s. Nė disa hadithe theksohet numri i tyre.[40] Mė e rėndėsishme ėshtė qė tė mos zvogėlohet numri i atyre tė cilėt janė pėrmendur me emėr. All-llahu i madhėruar thotė: “Pėr disa prej tyre tė kemi rrėfyer, kurse pėr disa jo.”[41] Nuk duhet besuar nė atė numėr tė dėrguarish, i cili ėshtė jasht numrit tė tyre, e as tė dyshohet se dikush (nga tė dėrguarit) nuk ėshtė i dėrguar, ndėrkohė qė ėshtė; tė gjithė ata kanė pranuar lajmėrime dhe komunikime nga All-llahu dhe kanė qenė plotėsisht tė sinqertė duke u ndarė kėshilla njerėzve. Mė i zgjedhuri ndėr ta ėshtė Muhammedi a. s.

 

(Mbi engjėjt)

 

وَ الْمَلاَئِكَةُ عِبَادُ اللهِ تَعَالىَ الْعَامِلُونَ بِأَمْرِهِ وَ لاَ يُوصَفُونَ بِذَكُورَةٍ وَ لاَ أُنُوثَة ٍ.

 

Engjėjt janė krijesa tė Zotit tė madhėruar (‘ibadull-llah), tė cilėt i kryejnė plotėsisht urdhėrat.[42] Pėr ta nuk mund tė thuhet se janė tė gjinisė mashkullore apo femėrore.[43]

 

(Librat)

 

وَ لِلَّهِ تَعَالَى كُتُبٌ أَنْزَلَهَا عَلَى أَنْبِيَائِهِ وَ بَيَّنَ فِيهَا أَمْرَهُ وَ نَهْيَهُ وَ وَعْدَهُ وَ وَعِيدَهُ .

 

All-llahu i madhėruar ua ka dėrguar Librat (Shpalljet) e Tij tė dėrguarve (alejhim’us-selam), nė tė cilat ua ka shkoqitur urdhėresat dhe ndalesat e Veta, ua ka shkoqitur premtimet dhe kėrcėnimet.[44]

 

 

(Gjėrat e mbinatyrshme)

 

وَ الْمِعْرِاجُ لِرَسُولِ اللهِ صَلَّى اللهُ تَعَالَى عَلَيْهِ وَ سَلَّمَ فِي اليَقَظَةِ بِشَخْصِهِ إِلىَ السَّمَاءِ ثُمَّ إِلَى مَا شَاءَ اللهُ تَعَالَى مِنَ الْعُلىَ حَقٌّ.

 

Gjatė Mi’raxhit Pejgamberi i Zotit (s.a.v.s.) ka qenė nė gjendje tė zgjuar, dhe ka udhėtuar trupėrisht nė Qiell, kurse prej aty drejt vendit mė tė lartėsuar, atje ku ka dėshiruar All-llahu. Kjo ėshtė e vėrtetė e pakontestueshme.[45]

 

وَ كَرَامَاتُ اْلأَوْلِيَاءِ حَقٌّ فَتَظْهَرُ اْلكَرَامَةُ عَلَى طَرِيقِ نَقْضِ الْعَادَةِ لِلْوَلِيِّ مِنْ قَطْعِ الْمَسَافَةِ الْبَعِيدَةِ فِي الْمُدَّةِ الْقَلِيلَةِ وَ ظُهُورِ الطَّعَامِ وَ الشَّرَابِ وَ اللِّبَاسِ عِنْدَ الْحَاجَةِ وَ الْمَشْيُ عَلَى الْمَاءِ وَ الطَّيَرَانِ فِي الْهَوَاءِ وَ كَلاَمِ الْجَمَادِ وَ الْعَجْمَاءِ وَ غَيْرِ ذَلِكَ مِنَ اْلأَشَيَاءِ وَ يَكُونُ ذَلِكَ مُعْجِزَةٌ لِلرَّسُولِ الَّذِي ظَهَرَتْ هَذِهِ الْكَرَامَةُ لِوَاحِدٍ مِنْ أُمَّتِهِ لأَِنَّهُ يَظْهَرُ بِهَا أَنَّهُ وَلِيٌّ وَ لَنْ يَكُونَ وَلِيًّا إِلاَّ وَأَنْ يَكُونَ مُحِقًّا فِي دِياَنَتِهِ وَ دِيَانَتُهُ اْلإِقْرَارُ بِرِسَالَةِ رَسُولِهِ.

 

Kerametet[46] e evlijave[47] janė tė vėrteta. Tė shfaqurit e tyre u kundėrvihen shfaqjeve tė rėndomta siē janė: kalimi i largėsive pėr njė kohė jo tė zakonshme,[48] furnizimi me ushqim, pije dhe rroba nė rast nevoje[49] si dhe ecja mbi ujė dhe fluturimi nėpėr atmosferėm, tė folurit me botėn inorganike dhe animale dhe shfaqjet e tjera jo tė rėndomta.

Shfaqja e gjerave mbinatyrore nga ana e individėve ėshtė mu’xhizeja e Pejgamberit a. s., sė cilės duke iu falėnderuar sendėrtohen kerametet e ithtarėve tė tij, sepse kerameti ėshtė pasojė e saj dhe vėrtetim se i pėrmenduri ėshtė ‘velij’. Ai nuk mund ta ketė kėtė rang deri atėherė kur tė mos i nėnshtrohet plotėsisht Pejgamberit dhe nuk arrin bindje (me zemėr dhe gjuhė) se misioni i tij ėshtė i vėrtetė.[50]

 

(Mbi vlerėn e trashėgimtarėve tė Pejgamberit)

 

وَ أَفْضَلُ الْبَشَرِ بَعَدَ نَبِيِّنَا أَبُوبَكْرٍ الصِّدِّيقِ ثُمَّ عُمَرُ الْفَارُوقُ ثُمَّ عُثْمَانَ ذُو النُّورَيْنِِ ثُمَّ عَلِيُّ الْمُرْتَضَى رَضِيَ اللهُ تَعَالَى عَنْهُمْ أَجْمَعِينَ. وَ خِلاَفَتُهُمْ ثَابِتَةٌ عَلَى هَذَا التَّرْتِيبِ أَيْضًا وَ الْخِلاَفَةُ ثَلاَثوُنَ سَنَةً ثُمَّ بَعَدَهَا مُلْكٌ وَ إِمَارَةٌ .

 

Njeriu mė i dalluar pas tė Dėrguarit tonė (s.a.v.s.) ėshtė Ebu Bekr Es-Siddiku, pastaj Umer El-Faruku, pastaj Uthman Dhu’n-Nurejni dhe Ali El-Murteda-ja, kėnaqėsia e Zotit qoftė mbi tė gjithė  ta. Hilafeti (Sundimi) i tyre ėshtė i qėndrueshėm me vend, gjithashtu, me rendin e theksuar, nė gjatėsinė e pėrgjithshme ėshtė prej 30 vitesh, e mė pas filloi monarkia dhe principatat (emiratet).[51]

 

(Kushtet pėr Imamin / Sunduesin)

 

وَالْمُسْلِمُونَ لاَ بُدَّ لَهُمْ مِنْ إِمَامٍ يَقُومُ بِتَنْفِيذِ أَحْكَامِهِمْ وَ إِقَامَةِ حُدُودِهِمْ وَ سَدُّ ثُغُورِهِمْ وَ تَجْهِيزِ جُيُوشِهِمْ وَ أَخْذِ صَدَقَاتِهِمْ وَ قَهْرِ الْمُتَغِّلْبَةِ وَ المُتَلْصِّصَةِ وَ قُطَّاعِ الطَّرِيقِ وَ إِقَامَةِ الْحَجِّ وَ اْلأَعْيَادِ وَ قَطْعِ الْمُنَازَعَاتِ الْوَاقِعَةِ بَيْنَ الْعِبَادِ وَ قُبُولِ الشَّهَادَاتِ الْقَائِمَةِ عَلَى الْحُقُوقِ وَ تَزْوِيجِ الصَّغَائِرِ وَ الصِّغَارِ الَّذِينَ لاَ أَوْلِيَاءِ لَهُمْ وَ قِسْمَةِ الْغَنَائِمِ وَ نَحْوَ ذَلِكَ .

 

Bashkėsia muslimane ėshtė e obliguar tė ketė imam (sundues), i cili do tė kujdeset pėr ligjin, shtetin dhe pėr sigurimin e kufijve tė tij, pėr gatishmėrinė e forcave tė armatosura, pėr tubimin e zekatit, pamundėsimin e aktiviteteve tė tundonjėsve, hajnave dhe pretarėve, do tė organizojė haxhin dhe festat, do tė arbitrojė nė gjykime dhe konflikte midis njerėzve, do tė  pranojė dėshmimet me qėllim tė sendėrtimit tė drejtė tė sė drejtės sė njerėzve, do tė kurorėzojė tė rinjtė tė cilėt janė pa pėrkujdesje dhe do tė kujdeset pėr kushtet normale tė hyrjes nė martesė tė atyre tė cilėt nuk kanė kujdestarė, do tė bėjė ndarjen e plaēkave tė luftės, e tė tjera.[52]

 

ثُمَّ يَنْبَغِي أَنْ يَكُونَ اْلإِمَامُ ظَاهِرًا لاَ مُخْتَفِيًا وَ لاَ مُنْتَظِرًا.

 

Ardhja deri te sunduesi duhet tė jetė e lirė pėr tė gjithė njerėzit, e jo tė jetė e paarritshme. Nuk mund tė jetė imam ai i cili ėshtė ‘jopublik’ (i zhdukur) dhe tė  pritet ardhja e tij e sėrishme.[53]

 

وَ يَكُونُ مِنْ قُرَيْشٍ لاَ يَجُوزُ مِنْ غَيْرِهِمْ وَ لاَ يَخْتَصُّ بِبَنِي هَاشِمٍ وَ أَوْلاَدِ عَلِيٍّ رَضِيَ اللهُ تَعَالَى عَنْهُ وَ لاَ يُشْتَرَطُ فِي اْلإِمَامِ أَنْ يَكُونَ مَعْصُومًا وَ لاَ أَنْ يَكُونَ أَفْضَلَ أَهْلِ زَمَانِهِ وَ يُشْتَرَطُ أَنْ يَكُونَ مِنْ أَهْلِ الْوِلاَيَةِ سَائِسًا قَادِرًا عَلىَ تَنْفِيذِ اْلأَحْكَامِ وَ حِفْظِ حُدُودِ دَارِ السَّلاَمِ وَ إِنْصَافِ الْمَظْلُومِ مِنَ الظَّالِمِ .

 

Pėrparėsi ka imami nga fisi Kurejsh, nė krahasim me kandidatėt nga fiset tjera,[54] duke mos u dhėnė privilegje Hashimijve ose pasardhėsve tė Aliut r. a.[55] Nuk ėshtė kusht qė imami tė jetė i pagabueshėm,[56] as tė jetė mė i miri ndėr bashkėkohėsit e vet.[57] Kushti i vetėm ėshtė t’i zotėrojė kualitetet e domosdoshme e tė nevojshme pėr sundues,[58] tė t’i kontribuojė tempos sė zhvillimit tė Bashkėsisė, tė jetė i fuqishėm nė mbrojtjen e ligjshmėrinė sė Shtetit, pacenueshmėrisė sė kufijve tė tij dhe t’i sigurojė tė drejtat e atyre, tė cilėt dikush i ka dėmtuar.

 

وَ لاَ يَنْعَزِلُ اْلإِمَامُ بِالْفِسْقِ وَ الجَوْرِ. وَ يَجُوزُ الصَّلاَةُ خَلْفَ كُلِّ بَرٍّ وَ فَاجِرٍ . وَ نُصَلِّي عَلَى كُلِّ بَرٍ وَ فَاجِرٍ إِذَا مَاتَ عَلَى اْلإِيمَانِ .

 

Imami nuk ndėrrohet pėr shkak tė mėkatit ose pėr shkak tė zbatimit tė autarkisė.[59] Pas ēdo imami, qoftė ai i mirė apo i keq, lejohet falja e namazit,[60] pėr kėtė arsye ne ia falim xhenazen ēdonjėrit (besimtar) qoftė ai i mirė apo jo, nėse vdesė si besimtar.[61]

 

 

(Mbi as’habėt)

 

وَ نَكُفُّ عَنْ ذِكْرِ الصَّحَابَةِ إِلاَّ بِخَيْرٍ . وَ نَشْهَدُ بِالْجَنَّةِ لِلْعَشْرَةِ الْمُبَشَّرَةِ الَّذِينَ بَشَّرَهُمْ النَّبِيُّ عَلَيْهِ السَّلاَمُ بِالْجَنَّةِ .

 

Mbi shokėt e tė Dėrguarit tė Zotit (as’habėt) duhet folur vetėm mirė.[62] Dėshmojmė se nė xhennet (do tė hyjnė) dhjetė (as’habė) tė zgjedhur, tė cilėt i ka gėzuar me kėtė lajm Pejgamberi a. s..[63]

 

 

(Mes’hi dhe nebidhi)

 

وَ نَرَى الْمَسْحَ عَلَى الْخُفَيْنِ فِي السَّفَرِ وَ الْحَضَرِ . وَ لاَ نُحَرِّمُ نَبِيذَ التَّمْرِ .

 

Mes’hin mbi mestve e konsiderojmė tė drejtė gjatė udhėtimit sikurse edhe nė shtėpi,[64] ndėrsa nuk e konsiderojmė tė ndaluar nebidhin (lėngun) nga hurma.[65]

 

 

 

(Askush nuk ėshtė liruar nga urdhėresat dhe ndalesat)

 

وَ لاَ يَبْلُغُ وَلِيٌّ دَرَجَةَ اْلأَنْبِيَاءِ . وَ لاَ يَصِلُ الْعَبْدُ إِلَى  حَيْثُ يَسْقُطُ  عَنْهُ اْلأَمْرُ وَ النَّهْيُ.

 

“Veliu” (i dashuri i Zotit) nuk mund ta arrijė  asesi rangun e tė dėrguarve tė Zotit.[66] Njeriu nuk mund ta arrijė atė shkallė (tė kerameteve) me tė cilėn do tė lirohej nga urdhėresat dhe ndalesat, vetėm nėse nuk ėshtė mentalisht i shėndoshė dhe nė moshėn madhore.[67].

 

وَ النُّصُوصُ عَلَى ظَوَاهِرِهَا وَ الْعُدُولُ عَنْهَا إِلَى مَعَانٍ يَدَّعِيهَا أَهْلُ الْبَاطِنِ إِلْحَادٌ بِكُفْرٍ.

 

Tekstet kur’anore dhe tė haditheve (en-nusus) duhet pranuar nė kontekstin e tyre literar (ala dhahiri ha). Konceptimi i tyre nė mėnyrėn e kundėrt, sikur ai tė cilin e mbajnė ezoteristėt e pafe (batinijjeh), ėshtė e barabartė me jobesimin.[68]

 

 

(Ēka largon nga feja)

 

وَرَدُّ النُّصُوصِ كُفْرٌ. وَ اسْتِحْلاَلُ الْمَعْصِيَّةِ كُفْرٌ. وَ اْلإِسْتِهَانَةُ بِهَا كُفْرٌ. وَ اْلإِسْتِهْزَاءُ عَلَى الشَّرِيعَةِ كُفْرٌ. وَ اْليَأْسُ مِنَ اللهِ تَعَالَى كُفْرٌ وَ اْلأَمْنُ مِنْ اللهِ تَعَالَى كُفْرٌ. وَ تَصْدِيقُ الْكَاهِنِ بِمَا يُخْبِرُ بِهِ عَنِ الْغَيْبِ كُفْرٌ.

 

Refuzimi i pėrmbajtjeve kur’anore-sunnetike (en-nusus) ėshtė kufr;[69] konsiderimi i mėkatit si i lejueshėm ėshtė kufr;[70] mburrja me kryerjen e mėkatit ėshtė kufr; pėrēmimi i dispozitave tė sheri’atit ėshtė kufr;[71] humbja e shpresės nė mėshirėn e All-llahut ėshtė kufr;[72] tė ndjerit i sigurtė nga dėnimi i Zotit ėshtė kufr[73] dhe  besimi se fallxhori thotė tė vėrtetėn mbi transcendentalen (gajbin) ėshtė kufr.[74]

 

وَ الْمَعْدُومُ لَيْسَ بِشَيْءٍ.

 

Mosekzistuesja ėshtė hiē[75]

 

 

(Lutja pėr tė vdekurit)

 

وَ فيِ دُعَاءِ اْلأَحْيَاءِ لِلأَمْوَاتِ وَ صَدَقَتِهِمْ عَنْهُمْ نَفْعٌ لَهُمْ. وَاللهُ تَعَالَى يُجِيبُ الدَّعْوَاتِ وَ يَقْضِي الْحَاجَاتِ.

 

Tė vdekurve u ndihmon lutja (duaja) dhe sadakaja, tė cilėn tė gjallėt e japin nė emėr tė tyre.[76] All-llahu i madhėruar i pranon lutjet dhe i plotėson nevojat.[77]

 

 (Parashenjat e shkatėrrimit tė botės)

 

وَمَا أَخْبَرَ بِهِ النَّبِيُّ عَلَيْهِ السَّلاَمُ مِنْ أَشْرَاطِ السَّاعَةِ مِنْ خُرُوجِ الدَّجَالِ وَ دَابَّةِ اْلأَرْضِ وَ يَأْجُوجَ وَ مَأْجُوجَ وَ نُزُولِ عِيسَى عَلَيْهِ السَّلاَمُ مِنَ السَّمَاءِ وَ طُلُوعِ الشَّمْسِ مِنْ مَغْرِبِهَا فَهُوَ حَقٌّ .

 

Ato qė ka thėnė Pejgamberi pėr parashenjat (isharat) e Ditės sė shkatėrrimit (jewm’us-sa’ah) janė tė vėrteta, sikurse janė paraqitja e Dexhallit, e Dabbet’ul-erdit, e Je’xhuxhit dhe Me’xhuxhit, zbritja e Isait a. s. dhe lindja e Diellit nga ana e Perėndimit.[78]

 

(Muxhtehidi)

 

وَالْمُجْتَهِدُ قَدْ يُخْطِئُ وَ قَدْ يُصِيبُ.

 

Muxhtehidi (nė decizione /fetva) ndonjėherė gabon, e ndonjėherė jep gjykim tė drejtė.[79]

 

 

(Rangimi)

 

وَ رُسُلُ الْبَشَرِ أَفْضَلُ مِنْ رُسُلِ الْمَلاَئِكَةِ وَ رُسُل ُالْمَلاَئِكَةِ أَفْضَلُ مِنْ عَامَّةِ الْبَشَرِ وَ عَامَّةِ الْبَشَرِ أفْضَلُ مِنْ عَامَّةِ الْمَلاَئِكَةِ0

 

Pejgamberėt, qė u janė dėrguar njerėzve, janė nė njė rang mė tė vlefshėm se pejgamberėt qė u janė dėrguar engjėjve, e kėta janė sėrish, mė tė vlefshėm se njerėzit e rėndomtė, kurse njerėzit e rėndomtė janė mė tė vlefshėm se engjėjt e rėndomtė.[80]

 

والله اعلم.           

 

Dija absolute i pėrket vetėm All-llahut !

 

متن العقائد لعمر النسفي رحمه الله تعالى.

Teksti i ‘Akaidit tė Nesefiut’, All-llahu i madhėruar e mėshiroftė atė.

 

Lavdia i qoftė All-llahut tė vetėm dhe salavati dhe selami qoftė mbi Pejgamberin, pas tė cilit mė nuk ka tjetėr.

________________

 

 

B i b l i o g r a f i a

 e parathėnies, e pėrkthimit dhe e komentimit tė ‘Akaidit tė Nesefiut’

 

1.       Abduhu, Muhammed, Risalet’ut-tewhid, bot. II, Bejrut, 1981.

2.       Cahen, C., der Islam, I, Vom Ursprunga bis zu den Aufongen des Osmanereiches, 1968, vėll. 14.

3.       Corbin, Henri Historia e filozofisė islame, Shkup, 1997.

4.       Dituria Islame, nr. 4-5/1987, Prishtinė.

5.       Ebu Hanife, Numan B. Thabit, Pesė kryeveprat e Ebu Hanifes, Prishtinė, 2000.

6.       Edukata Islame, nr. 37-38/1983; nr. 41-42/1985, nr. 44-45/1986, nr.  46-47/1986, Prishtinė.

7.       El-Bagdadi, Usulu’d-din, Lahor, Pakistan.

8.       El-Eshkar, Sulejman Omer, Pejgamberėt dhe shpalljet, Shkup, 1421-2000.

9.       El-Kesteliu, Glosa nė Komentin e Akaidit tė En-Nesefiut.

10.   El-Kutb, Muhammed Ali, El-Asheret’ul-mubeshsherune bi’l-xhenneti, Damask.

11.   El-Lalokai, Ebu Kasim Hibbetullah, Allahove evlije i njihovi kerameti, Visokė, 2001.

12.   El-Xhisr, Nedim, Kissat’ul-iman, Tarablus, Lubnan, (-).

13.   Besimi nė Zotin nė dritėn e.filozofisė, shkencės dhe       Kur’anit, Prishtinė, 1998.

14.   En-Nevevij, El-Erbe’un, Kairo, 1953.

15.   Es-Subki, Imam Ibn, Tabekat’ush-shafi’ijjeti el-kubra, II.

16.   Et-Taftazani, Mes’ud ibn Umer, Sherh’ul-akai’in-Nesefijjeh, Bagdad, 1926 Hixhrij.

17.   Et-Taftazanij, Sa’duddin Mes’ud ibn Umer, Sherhu Akaid’in-Nesefij, (Turqi ?), 1308 hixhrij.

18.   Et-Taftazanij, Sa’duddin Mes’ud ibn Umer, Sherh’ul-Aka’idi’n-nesefijjeh, Bejrut, (-).

19.   Gjozo, Husein, Prevod Kur’ana s komentarom, III, Sarajevė, 1976,

20.   Glasnik VIS-a, nr. 2, 1982 dhe nr. 6/1985, Sarajevė.

21.   Hanxhiq, Mehmed, Ilmul-kelam, Sarajevė, 1934.

22.   Hanxhiq, Mehmed, Hyrje nė shkencėn e hadithit, Shkup, 1997.

23.   Ibn Haldun, Mukaddima, Sarajevė, 1982.

24.   Ibn Huzejme, Muhammed ibn Is’hak, Kitab’ut-tewhid we isbatu sifatu’rr-rrabb, El-Kahiretu, 1968, fq. 178-230.

25.   Ihsani, Ilahi Zahir, Esh-Shi’a we’s-sunne, lahor, Pakistan, 1981.

26.   Ikbal, Muhammed, Obnova vjerske misli u islamu, Sarajevė, 1979. Ekziston edhe pėrkthimi shqip nė dorėshkrim nga N. Ibrahimi

27.   Islamska misao, revistė fetare…, nr. 21/1980, Sarajevė; nr. 30/1981; nr. 34/1981, nr. 71/1984; nr. 72/1984; nr. 76/1985; nr. 101-102/1987; nr. 103/1987; nr. 105-106/1987.

28.   Kafija, Hasan, Rawda al-gannat fi usul’il-i’tikadat, Sarajevė, 1940.

29.   Mahmud, Abdulhalim, Isra’ i Mi’raxh, Sarajevė, 1995.

30.   Nakiēeviq, Omer, Hasan kafija Prushēak – pionir arapsko islamskih nauka u Bosni i Hercegovini, Sarajevė, 1977.

31.  Saliba, Xhemil, El-Mu’xhem’ul-felsefi, Bejrut, 1982, vėll. II.

32.  Shkaljiq, Abdullah, Turcizmi u srpsko-hrvatskom jeziku, Sarajevė, 1973.

33.  Sidkij, Ni’met, El-Xheza’u - El-Xhennetu we’n-Naru, El-Kahiretu, 1975.

 

 


 

[1] Deri tash nė gjuhėn shqipe janė botuar:

 

- Ebu Hanife, Kitab’ul-vasijjeh, Edukata Islame, nr. 37-38/1983, Prishtinė, fq. 51-56, nė pėrkthim tė N. Ibrahimit.

- Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, Edukata Islame, nr. 41-42/1985, Prishtinė, fq. 24-32, nė pėrkthim tė N. Ibrahimit.

- El-Maturidi, Traktati mbi besimin islam, Edukata Islame, nr. 44-45/1986, Prishtinė, fq. 31-46 dhe nr. 46-47/1986, Prishtinė, fq. 29- 45, nė pėrkthim tė N. Ibrahimit.

- Et-Tahavi, Akaidi i Tahavisė, Dituria Islame, nr. 4-5/1987, Prishtinė, fq. 19-22 nė pėrkthim tė A. Sinanit.

Numan B. Thabit Ebu Hanife, Pesė kryeveprat e Ebu Hanifes, Prishtinė, 2000, fq. 135 + 95, nė pėrkthim tė M. Bajramit.

[2]  Sa’duddin Mes’ud ibn Umer et-Taftazanij, Sherhu  Akaid’in-nesefij, (Turqi ? ), 1308 hixhrij, fq. 1.

En-Nesefiu u lind dhe u rritė nė vendin Nesef (Sa’duddin Mes’ud ibn Umer et-Taftazanij, Sherh’ul-Aka’idi’n-nesefijjeh, Bejrut, (-), fq. 21. Vendbanimi Nesef gjendet rreth 150 km. larg Buharės, kurse sot ky qytet njihet me emrin Kareshi. Shih: Kamus’ul-a’lam, XX, Istambul, 1316 h., v. VI, fq. 4575; v. V, fq. 3510, sipas: Muharem Omerdić, Osvrt na Akaid’un-Nesefij, Glasnik VIS-a, nr. 6/1985, Sarajevė, fq. 699.

[3]    Muharem Omerdić, Osvrt na Akaid’un-Nesefij, Ibid., fq. 668 – 671.

[4]     Ibid., fq. 671.

[5]    Teksti i sipėrm nuk i pėrket tekstit integral tė ‘Akaidit’ tė Imam en-Nesefiut, por ėshtė i nxėnėsve tė tij. (NI)

Nėntitujt janė tė pėrkthyesit me qėllim tė qartėsisė dhe pėrcjelljes mė tė lehtė tė tėrėsisė sė tekstit. Shėnimet e shkruara nga M. Omerdiq do tė shėnohen me shkurtesėn “MO” kurse shėnimet nga N. Ibrahimi do tė shėnohen me shkurtesėn “NI”.

[6]    Miqtė e sė vėrtetės, veēanėrisht kelamistėt angazhohen pėr tė vėrtetėn dhe pėr dėshmimin e saj shėrbehen me logjikė tė shėndoshė dhe dialektikė tė arsyeshme, pėrkundėr sofistėve (subjektivistėve), mėsuesėve tė cilėt e mėsonin shkathtėsinė e tė shprehurit tė tė vėrtetės me dialektikė tė rrejshme. Sofistėt janė grup mėsuesish tė cilėt janė paraqitur nė Greqi … Kanė qenė tė shkathtė nė mėsimin e popullit me oratori, nė tė shprehurit e zbukuruar, me dialektikė,  dhe janė mburrur me faktin se kanė mundur ta mbrojnė dhe ta kundėrshtojnė njėkohėsisht tė njėjtin mendim.  Nė qėllimet e tyre kanė arritur aq sa qė metoda e tyre gati solli deri te shkatėrrimi i themeleve tė arsyes, njohjes dhe moralit. Protagora, sofisti mė i njohur, e mohon njohjen me anė tė mendjes dhe pohon se shqisat janė burimi i vetėm i njohjes. Sipas tij, nuk ekziston e vėrteta objektive … Gjorgjiu, sofist i mėvonshėm, e mohoi ekzistimin e sendeve, dhe mundėsinė e njohjes … Nedim el-Xhisr, Kissat’ul-iman, Tarablus, Lubnan, (-). Shih pėrkthimin shqip, Besimi nė Zotin nė dritėn e filozofisė, shkencės dhe Kur’anit, Prishtinė, 1998. (NI)

            Mu’tezilitėt janė pėrfaqėsues tė pathyeshėm tė fuqisė sė arsyes dhe njohjes me anė tė arsyes. Ata edhe akaidin (dogmatikėn islame) e kanė mbėshtetur nė arsyen njerėzore dhe C. Cahen ka pėrfunduar se qėndrimi i tyre ėshtė: “Zoti ėshtė arsye, kurse feja i pėrgjigjet arsyes.”  (C. Cahen, der Islam, I, Vom Ursprunga bis zu den Aufongen des Osmanereiches, 1968, vėll. 14, fq. 92). (MO)

[7]  Njohja e vėrtetė (el-ma’rifetu) ėshtė e mbėshtetur nė gjashtė themele: islam, iman, ihsan, sheri’at, tarikat dhe hakikat. Nė Islam pėr njohjen ka gjashtė kushte: arsyeja, madhėria, liria e tė folurit, tė zotėruarit e vetes, fuqia e shprehjes dhe fuqia e tė kuptuarit.

Disa kėtė e kanė shprehur nė vargje:

 

Kushtet e islamit janė reale dhe tė arsyeshme,

Dhe atyre u pėrmbahen ata qė kanė arsye:

Madhėria, arsyeja, liria e tė folurit,

fuqia e tė shprehurit dhe tė zotėruarit e vetes.

 

Dhe kėsaj shtoi: “Pa komente tė tepruara” o tė menēur, sepse nė kėtė ėshtė pėrqėndruar dituria e njerėzve tė ditur.

 

(Glosa nė dorėshkrimin bazor nr. D-1721, fol. 51b) (MO)

Krhs.: Ebu Mensur el-Maturidi, Traktati mbi besimin islam, nė: Edukata islame, nr. 44-45/1986, Prishtinė, fq. 31 dhe fusnotat 1 - 4 nė fq. 43; Muhammed Abduhu, Risalet’ut-tewhid, bot. II, Bejrut, 1981, fq. 32 – 36; Henri Corbin, Historia e filozofisė islame, Shkup, 1997 etj.; Muhammed Ikbal, Obnova vjerske misli u islamu, Sarajevė, 1979. (NI)

[8]    Nė shkencėn e hadithit transmetimet ‘mutevatir’ janė ato hadithe pėr tė cilat nuk mund tė dyshojmė gjatė pėrcjelljes sė tyre nga goja nė gojė. Ky kusht duhet tė gjendet si nė fillim, edhe nė mes ashtu dhe nė fund tė radhės sė njerėzve tė cilėt e transmetojnė. (Mehmed Hanxhiq, Ilmul-kelam, Sarajevė, 1934, fq. 12. Mė tepėr mbi transmetimet mutevatir shih nga autori i njėjtė: Hyrje nė shkencėn e hadithit, Shkup, 1997, (NI)

[9]   ‘Ilham’ ėshtė frymėzimi tė cilin Zoti ia jep njeriut tė mirė. Ky lloj frymėzimi ka vetėm karakter pozitiv dhe nuk arrihet me pėrsiatje ose meditim, e aq mė pak me anė tė ndonjė shkathtėsie. Shumė veta ‘ilhamin’ e fshehin duke e konsideruar kėtė dhuratė tė jashtėzakonshme nga Zoti, me tė cilėn nuk duhet lavdėruar, sepse kjo do tė ishte shfaqje e mendjemadhėsisė gjė qė do ta ndėrpriste rrjedhėn e frymėzimeve tė mėtejshme. Disa thonė se ilhami ėshtė dituri, e cila ėshtė dhėnė nė zemėr nga ana e panjohur. El-Gazaliu thotė se ilhami ėshtė frymėzim sekret … Ilhami nuk ėshtė sikur vahji. E kundėrta me ilhamin ėshtė ‘vesvesa’. (Dr. Xhemil Saliba, El-Mu’xhem’ul-felsefi, Bejrut, 1982, vėll. II, fq. 130 – 132) (MO).

[10]   Krhs.: El-Maturidi, po aty, fq. 31-32 dhe fusnota 5 - 9 nė  fq. 43-44; Xhelaluddin Es-Sujuti, Nauka o osnovama vjere (Ilmu usuli’d-din) nė: Islamska misao, nr. 103/1987, Sarajevė, fq. 19 (NI).

[11]   M. Abduhu, po aty, fq. 46; Krhs.: Es-Sujuti, po aty, fq.  20. (NI)

[12]   Es-Sujuti, po aty, fq. 19 –20. (NI)

[13]   M. Abduhu, po aty, fq. 43; Es-Sujuti, po aty, fq. 19. (NI)

[14] Ez-Zamahsheriu i ka komentuar fjalėt e All-llahut: “Gjithsesi ata atė ditė do tė jenė larg mėshirės sė Zotit tė vet.” (El-Mutaffifin, 15) si shembull tė nėnēmimit tė disa njerėzve … Nuk do ta shohin vetėm ata, tė cilėt janė mė tė neveritshėm dhe mė tė pėrēmuar. Ibnu Muniri thotė se ky ėshtė qėndrimi i mu’tezilitėve, kurse sunnitėt kėtė e marrin si dėshmi e tė pamurit tė All-llahut tė madhėruar nė Botėn e ardhshme, ndėrkohė qė mėkatarėt do tė jenė tė penguar ta shohin Atė, ndėrsa kjo sėrish ėshtė dėshmi se besimtarėve tė mirė do t’u lejohet ta shohin Atė. Ngritja e perdes nuk do tė kishte kuptim nė qoftė se nuk ka tė bėjė me tė pamurit me sy … (Dr. Ali Hasan Arid, Historijat tefsira, Islamska misao, VII/1985, nr. 76, fq. 6; Gjithashtu: Mehmed Hanxhiq, Ilmul-kelam, po aty, fq. 33; El-Maturidi, po aty, fq. 33-34. (MO); Krhs.: Ebu Hanife, Kitab’ul-vasijjeh, Edukata islame, nr. 37-38/1983, Prishtinė, fq. 54; Es-Sujuti, po aty, fq. 21; Ebu’l-Hasan El-Esh’ari, Vjerovanje ehlu’s-sunneta, ehlu’l-hadisa i ehlu’s-selefa, Islamska  misao, IX/1987, nr. 101-102, Sarajevė, fq. 12. (NI). Ebu Rezin thotė: Kam thėnė: - O i Dėrguari i Zotit, a do ta shohim tė gjithė ne All-llahun pa pengesė? Ėshtė pėrgjigjur: “Po!” I thashė mė tej: - A ka dėshmi pėr kėtė nė atė qė Zoti e ka krijuar? Ka thėnė: “A nuk e shikoni ju tė gjithė Hėnėn nė tė katėrmbėdhjetėn, e cila ėshtė njė prej krijesave tė Zotit, ndėrsa All-llahu ėshtė mė i lartėsuari dhe i madhėruari.” (Ebu Davudi).

Nė hadithin tjetėr flitet mė saktėsisht mbi kėtė tė pamur: Suhejbi r. a. i transmeton fjalėt e tė Dėrguarit a. s.: “Kur tė hyjnė nė Xhennet banorėt e xhennetit do t’ju thuhet: Keni shpėrblim ēfarė nuk keni pritur! Do tė thonė: - E ē’ėshtė ajo? A nuk na janė fytyrat tė ndritshme dhe tė larguara nga zjarri dhe a nuk jemi nė Xhennet?! Atėherė do tė hiqet “hixhabi” (perdja) dhe do ta shohin All-llahun. Pėr Zotin, nuk do t’ju duket asgjė mė e dashur se ajo. Pastaj e lexoi ajetin: “Ata qė bėjnė vepra tė mira gjejnė mirėsi, edhe mė tepėr se kaq!” (Junus, 26) Shih: Muhammed ibn Is’hak ibn Huzejme, Kitab’ut-tewhid we isbatu sifati’r-rrabb, El-Kahiretu, 1968, fq. 178-230. (MO)

[15]   Shih: M. Hanxhiq, Ilmul-kelam, Bog stvara ljudska djela, fq. 32. (MO). Krhs.: El-Maturidi, Edukata islame, nr. 44-45, fq. 37 dhe fusntotat 38 - 40 nė fq. 45; Ebu Hanife, Kitab’ul-vasijjeh, po aty, fq. 54. (NI)

[16]  Fuqia nuk i paraprinė veprės, por krijohet me veprėn, sepse edhe ajo ėshtė e krijuar sikur edhe vepra. Nuk ėshtė krijuese, por kufizimisht vepruese. Fuqia nuk ėshtė karakteristike pėr njeriun, as kusht i cili i paraprin veprės, por ėshtė pėrdorimi i mjeteve tė saj disponuese nė suazėn qė edhe ėshtė ngarkuar. Kur’ani thotė: “Tė vizituarit e Tempullit, pėr hirė tė All-llahut, pėr atė qė ka mundėsi ta marrė kėtė udhė ėshtė obligim …” Ali Imran, 97). (MO)

[17]  Fuqinė / aftėsinė kreative e ka vetėm Zoti, ndėrsa ekzistentet e tjera janė tė varura nga tė prodhuarit kreativ tė Tij. Mu’tezilitėt thonė se disa vepra krijohen me veprimin e fuqive tė tjera, si p.sh.: goditja e kushtėzon dhembjen, kurse atė e ka prodhuar fuqia vepruese e njeriut e jo e Zotit. Sipas mėsimit tė Ehl’us-sunnetit tėrė kėtė e ka krijuar Zoti. (MO)

[18]  Mes’ud ibn Umer Et-Taftazani kėtė e sqaron: “Fuqia njerėzore nuk lidhet me krijimin, sepse nė atė qė e quajnė produkt, nė esencė, njeriu nuk ka pjesėmarrje, pėr shkak se kjo nuk ėshtė nė fuqinė e njeriut, ndėrsa sa i pėrket vetėfitimit (iktisab), ai nuk mund ta arrijė atė ēka ėshtė jashtė mundėsive tė tij, nė dallim prej veprave tė tij ku ai vendosėn lirisht.” (Sherh’ul-akaid’in-Nesefijjeh, Bagdad, 1926 hixhrij, fq. 125. (MO)

Krhs.: El-Maturidi, Edukata islame, nr. 44-45, po aty, fq. 37-38 dhe funstota 41- 43 nė fq. 45-46. (NI)

[19]   Ēdo gjė qė jeton e ka ēastin e caktuar tė vdekjes sė vet, i cili ėshtė caktuar nga Zoti. Askush kėtė ēast nuk mund ta shpejtojė e as tė shtyjė. Sipas mu’tezilitėve, dorasi e tejkalon caktimin e Zotit dhe e mbytė viktimėn para ēastit tė tij tė caktuar. Sipas tyre, kjo lloj vdekjeje ėshtė produkt i dorasit, vepėr e tij e jo e Zotit dhe se i mbyturi ka vdekur para ‘exhelit’ tė tij, nga se sikur tė mos mbytej do tė jetonte deri te ēasti i tij i caktuar. Ky qėndrim i tyre ėshtė nė kundėrshtim me mėsimin e Ebu Mensur El-Maturidiut, tė Umer En-Nesefiut dhe tė gjitha autoriteteve tė ehl’us-sunnetit. Thėnė shkurt, mbytja e njeriut ėshtė akti i mbytėsit nė kuptim tė vetėvrasjes, kurse vepėr e Zotit ėshtė nė kuptim tė krijimit dhe caktimit tė ēastit tė vdekjes, sepse nė krijimin dhe caktimin e Zotit njeriu nuk ka pjesėmarrje, siē theksohet kjo edhe nė Kur’an: “I cili ka krijuar vdekjen dhe jetėn…” (El-Mulk, 2).

Sipas filozofėve, vdekja vjen sipas rrugės sė natyrshme, me sėmundje ose me ndėrprerjen e funksioneve tė organeve vitale. (Sherh’ul-akaid’in-Nesefijjeh, po aty, fq. 126. (MO)

Krhs.: El-Maturidi, Edukata islame, nr. 44-45, po aty, fq. 40 dhe funsotat 51 nė fq. 46. (NI)

Es-Sujuti thotė: “Besojmė se vdekja ėshtė me exhel. Exheli ėshtė koha, tė cilėn All-llahu e ka caktuar qysh mė parė pėr pėrfundimin e ēdo jete. Askush nuk vdes pa exhel, pa marrė parasysh a ėshtė mbytur, apo ka vdekur nė ndonjė mėnyrė tjetėr.” (Es-Sujuti, po aty, fq. 22. (NI)

Ngjashėm mendon edhe El-Esh’ariu i cili thotė: “Pohojmė se ēdokush vdes me exhelin e vet dhe se i mbyturi mbytet me exhelin e vet.” El-Esh’ari, po aty, fq. 12. (NI)

[20]  Mu’tezilitėt disa harame (ajo qė ėshtė pėrvetėsuar me vjedhje, mashtrime, plaēkitje, kamatė e tė ngjashme) nuk i numėrojnė nė Furnizim (nafakė). Sipas mėsimit tė tyre, nė nafakė numėrohet hallalli, d.m.th. ajo qė ėshtė nė pronėsinė e njeriut (Hud, 6), sepse All-llahu ua cakton nafakėn edhe shtazėve, ndėrsa ato nuk kanė kurrfarė pronėsie. A ėshtė e mundur qė dikush tė hajė diē tjetėr nga ajo qė Zoti e ka krijuar dhe caktuar? Dijetarėt islamė ‘rizkun’ e ndajnė nė dy grupe: 1) Atė qė njeriu e ha dhe e pi, kjo ėshtė nafakė nė kuptimin e vėrtetė dhe; 2) Atė qė njeriu e posedon, tė tjerėve ua ndan dhe shpėrblen gjatė jetės sė tij, nė bazė tė ajetit: “dhe kanė ndarė sadakė nga ajo qė u kemi dhėnė Ne.” (El-Bekaretu, 3), sikur edhe fjalėve tė tė Dėrguarit: “Sadaka mė e mirė ėshtė tė ndash kur je i shėndoshė dhe ngushtė dhe duke iu frikėsuar varfėrisė, ndėrkohė qė dėshiron tė pasurohesh dhe qė kėtė tė mospushosh ta bėsh deri nė vdekjen tėnde …” (MO)

Shih: El-Maturidi, po aty, fq. 41. (NI)

[21]  Para sė gjithash kjo do tė thotė: Zoti krijon edhe ‘hidajetin’ edhe ‘dalaletin’, sepse Ai ėshtė Krijuesi i vetėm. Pyetja e dytė ėshtė pyetja e dashjes dhe vullnetit tė Zotit. Ai vendosė kė do ta pėrudhė e kė do ta lė duke mos e lajthuar, por duke ia lėnė vetėvetes. “Ti, s’ka dyshim se, nuk mund ta udhėzosh drejt atė qė do ti, por All-llahu e udhėzon drejt atė qė do Ai, dhe Ai i di mirė ata, tė cilėt do tė shkojnė rrugės sė drejtė.” (El-Kasas, 56). Pejgamberi ėshtė lutur: “O Zot, drejtoje popullin tim.” (MO)

Krhs.: El-Maturidi, po aty, fq. 38-39 dhe fusnota 44 deri 48 nė fq. 46. (NI)                

[22]    Sikur kjo tė ishte obligim pėr Zotin, atėherė Ai do tė obligohej ta drejtojė atė qė e ka zgjedhur ‘dalaletin’ dhe nė kėtė mėnyrė ta ruaj nga dėnimi i Tij … Gjithashtu, do tė obligohej qė varfėrinė e njeriut ta ndėrrojė me pasuri, dėshpėrimin me hare, vdekjen me mosvdekje e tė tjera. (MO)

“Zoti nuk ėshtė i obliguar nė asgjė. Ai ėshtė krijues i botės. Si, atėherė, Ai tė obligohet me diē.” (Es-Sujuti, po aty, fq. 20). (NI)

[23]   Shih: El-Kur’an, Kaptinat: El-Mu’minu, 46; El-Me’arixh, 25; Ibrahim, 27.

I Dėrguari a. s. ka folur: “Pastrohuni nga urina, sepse pėr moskujdes nga ajo ndytėsi ėshtė paraparė dėnimi nė varr.”

Gjithashtu ka thėnė: “Nė varr tė vdekurit do t’i vijnė dy melekė, tė fuqishėm dhe tė rreptė, me emrin Munkir dhe Nekir.”

Mu’tezilitėt dhe disa rafiditė nuk besojnė nė dėnimin ose lumturinė nė varr dhe konsiderojnė se aty i vdekuri ėshtė sikurse njė lėndė e rėndomtė, i cili nuk ndien aspak. Duke u shėrbyer me logjikėn vetjake tė tė gjykuarit racional, kanė mohuar ajete tė shumėnumėrta kur’anore dhe hadithe tė tė Dėrguarit a. s., tė cilėt flasin mbi kėtė. (MO)

Krhs.: El-Maturidi,, po aty, fq. 33; Ebu Hanife,   Kitab’ul-vasijjeh, po aty, fq. 55. Gjithashtu: Ni’met Sidkij, El-Xheza’u: El-Xhennetu we’n-Naru, El-Kahiretu, 1975, fq. 7 e tutje. (NI)

[24]   Er-Rra’d, 16; Esh-Shu’ara, 78-79 e tė tjera. (MO)

Krhs.: El-Maturidi, Edukata islame, nr. 46-47/1986, po aty, fq. 33-34. dhe Et-Tewbe, 101; Et-Tur, 47; Es-Sexhdeh, 21 e tė tjera dhe fusnota 82 nė fq. 44. Gjithashtu: Es-Sujuti, po aty, fq. 20. (NI)

[25] El-A’raf, 8-9.

‘Mizani’ ėshtė nocion pėr vlerėsimin e veprave tė njerėzve, qė mendja e njeriut ėshtė e paaftė tė kuptojė. Mu’tezilitėt e mohojnė “peshojėn” (mizanin), sepse, sipas tyre, veprat janė aksidentale dhe ėshtė e pamundur tė maten. Mė tej thonė, pasi qė veprat janė tė shkruara nė Libėr dhe ėshtė dhėnė vlerėsimi i tyre: ”tė mira ose tė kėqia”, nuk ka kurrfarė nevoje pėr “matjen” e tyre tė re. (MO)

El-Maturidi, po aty, fq. 33. Shih: Es-Sujuti, po aty, fq. 21; Imam Ahmed Ibn Hanbel, Odgovor xhehmijama i zindicima, Islamska misao, IX/1987, nr. 105-106, Sarajevė, fq. 20. (NI)

[26]   Kur’ani flet mbi Librin e jetės nė disa vende: “Dhe secilit njeri atė qė e ka bėrė do t’ia varim nė qafė dhe nė ditėn e Gjykimit do t’ia tregojmė njė Libėr tė hapur. Lexo librin tėnd …” (El-Isra’, 13-14).

“Atij, tė cilit libri i vet do t’i jepet nga e djathta, do ta ketė tė lehtė llogarinė. Dhe do tė kthehet te familja e vet i gėzuar, kurse ai, tė cilit libri i vet do t’i jepet prej pas shpine, do tė lutet pėr shkatėrrim dhe do tė digjet nė zjarr.” (El-Inshikak, 7-12). (MO)

[27]   Mbi ‘Burimin’ (hawd) e tė Dėrguarit flet Kur’ani dhe disa hadithe. Ka mendime se ‘hawd’ ėshtė burimi i tij nė Ditėn e gjykimit, kurse ‘kewther’ nė Xhennet. Disa, po ashtu, thonė: “A e dini ē’ėshtė kewtheri? Ai ėshtė lumė, tė cilin ma ka premtuar Krijuesi im. Nė atė ka tė mira tė shumta. Ai ėshtė burimi rreth tė cilit do tė grumbullohen ithtarėt e mi …”. Mendimi tjetėr thotė se ato janė dy burime tė ndryshme: Enesi radija’ll-llahu anhu i tha tė Dėrguarit a. s.: - A do tė mė bėhesh ndėrmjetėsues nė Ditėn e Gjykimit? Ai u pėrgjigj: “Atė ditė do tė jem shumė i zėnė.” Enesi i tha: -Ku tė tė kėrkoj? I Dėrguari tha: “Mė kėrko nė ‘sirat’, ose te ‘mizani’ ose te ‘hawdi’ …”. Nė njė hadith theksohet se tė gjithė ithtarėt e tė Dėrguarit do tė pijnė ujė nga burimi i tij, pėrveē atyre tė cilėt janė bėrė “murtedė” (renegatė) … (MO)

Shih gjithashtu: Es-Sujuti, po aty, fq. 20; Ahmed Ibn Hanbel, po aty, fq. 20. (NI)

[28]   Es-Sujuti thotė se: “…(sirati ėshtė, pėrkthyesi N. I.) mė i hollė se qimja, ndėrsa mė i mprehtė se shpata…” Es-Sujuti, po aty, fq. 21. Shih: Ahmed Ibn Hanbel, po aty, fq. 20. (NI)

[29]   En-Nesefiu e ka ekspozuar qėndrimin e Ehli’s-sunnetit tė mbėshtetur nė argumente tė shumta e tė fuqishme nga Kur’ani dhe Sunneti. Mu’tezilitėt dhe disa tė tjerė mendojnė se Xhenneti dhe Xhehennemi nuk janė krijuar dhe se kjo do tė pasojė nė Ditėn e gjykimit. Nė pėrgjigjet e dijetarėve tė ehlu’s-sunnetit theksohen ajetet kur’anore, siē janė ata mbi qėndrimin e Ademit a. s. dhe Hawwės a. s. nė xhennet, pastaj ajetet tė cilėt pėrfundojnė me fjalėt: “’Uiddet li’l-muttekin” dhe “’Uiddet li’l-kafirin”, pastaj ajetet nga sureja en-Nexhm, tė cilat flasin mbi Mi’raxhin e tė Dėrguarit a. s.: “Inde sidret ’ul - munteha”.  “Indeha xhennet ’ul - me’va’ ”. Fraksioni i xhehmitėve e mohon pėrhershmėrinė e xhennetit dhe tė xhehennemit, sikurse edhe tė asaj qė do tė ndodhė nė ta dhe thonė se tė gjitha kėto njė ditė do tė zhduken, sepse ēdo gjė do tė zhduket: “Pėrveē fytyrės sė Zotit”. Edhe deklarata e tyre ėshtė nė kundėrshtim me mėsimin burimor islam. (MO).

Shih: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 30; Ebu Hanife, Kitab’ul-vasijjeh, po aty, fq. 55; Es-Sujuti, po aty, fq. 22; Ahmed Ibn Hanbel, po aty, fq. 20; Ni’met Sidkij, po aty, fq. 71 – 100. (NI)

[30]   Sipas transmetimit tė Ibn Mes’udit mėkatet e mėdha janė: shirki (politeizmi), mbytja e njeriut, shpifja ndaj femrės sė ndershme, prostitucioni, dezertimi, magjia, shpenzimi i pasurisė sė bonjakėve, mosdėgjimi i prindėrve dhe mosbesimi. Ebu Hurejre shton: tė ngrėnit e kamatės, kurse Aliu r. a.: vjedhja, dehja dhe prodhimi i pijeve dehėse. Disa dijetarė kanė thėnė: Ēdo mėkat tėrheq me vete pasojat, sa mė i madh tė jetė mėkati, aq mė tė rėnda do tė jenė edhe pasojat. Tė tjerėt kanė shtuar: Ēdo mėkat, i cili kryhet nė mėnyrė vazhdueshme dhe tė qėllimshme rritet nė mėkat tė madh, kurse ēdo mėkat i cili pėrcillet me ‘istigfar’ ėshtė i vogėl. (Et-Taftazani, po aty, fq. 140).

Nė Glosėn e veprės sė Et-Taftazaniut nga Muslihuddin El-Kesteliu (vdiq mė 901 h.) fq. 140-141, mbi mėkatet e mėdha, shtohet: Mbytja e fėmijės sė posalindur nga frika prej varfėrisė, prostitucioni me gruan e fqinjit tė tij, ndonėse edhe mbytjet e tjera ose prostitucionet janė mėkat i rėndė. Esh-Shafiu konsideron se sihirbėrėsi duhet mbytur, sepse edhe ai mbyt njerėz me magjinė e tij. Aliu r. a. thotė: “Ēdo mėkat pėrcillet me zjarr, me urrejtjen e Zotit, mallkimin e Tij ose me ndonjė lloj tjetėr dėnimi.” Juristėt islamė konsiderojnė se mėkatet mė tė rėnda janė ato, pėr tė cilat ėshtė pėrcaktuar dėnimi (hadd). Ėshtė pyetur Ibn Abbasi: A janė shtatė mėkate tė mėdha? Ėshtė pėrgjigjur: Numri i tyre ėshtė mė afėr shtatėqindėshit. Nuk ka mėkat tė rėndė nėse pendohesh, e as mėkat tė vogėl nėse e pėrsėrit  (me ngulm). (MO)

Es-Sujuti thekson: “Besojmė se mėkati nuk e fshin besimin. Mėkatari nuk bėhet kafir, as diē ndėrmjet.” (Es-Sujuti, po aty, fq. 22). (NI)

[31]  Mu’tezilitėt mėsojnė se besimtari – mėkatar ėshtė nė “ndėrvend” (El-menzilu bejne menziletejni), as besimtar, as jobesimtar. Harixhitėt pohojnė se njeriu me kryerjen e mėkatit, qoftė tė vogėl apo tė madh, bėhet jobesimtar. Kėto mendime konsiderohen fraksionuese dhe ulemaja islame i refuzon. (MO)

Shih: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 30. (NI).

[32]  Deklarata se ėshtė ‘hallall’ ajo qė ėshtė ‘haram’, tėrheq me vete kufrin, pėr shkak se njeriu  mohon atė qė ėshtė konfirmuar nė Kur’an si ndalesė e qartė e Zotit. Lejimi i tė ndaluarės ose ndalimi i tė lejuarės ėshtė karakteristikė e disa sekteve ekstreme, tė cilat janė paraqitur ndėrmjet muslimanėve. Njė ndėr ta janė Mubahijėt, tė cilėt pohojnė: “Kur njeriu ta arrijė apogjenė e dashurisė ndaj Zotit, ta pastrojė zemrėn, ta dallojė lirisht besimin kundrejt mosbesimit, atė ēast pėr tė pushojnė obligimet apo ndalimet. Nė njė gjendje tė tillė s’ėshtė i dėnueshėm as mėkati i madh.” Disa pohojnė se personat e kėtillė nuk duhet tė kryejnė kurrfarė ibadetesh tė jashtme, siē janė: namazi, agjėrimi, zekati dhe haxhxhi, pasi kėto i zėvendėson meditimi i thellė. Mirėpo, mėsime tė kėtilla janė shprehje e qartė e tendencave joislame dhe absurditet i qartė. (Shih: Et-Taftazani, po aty, fq. 142. (MO)

Shih: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 28. (NI)

[33]   Sipas mu’tezilitėve ‘shefa’ati’ do ta anulonte kuptimin e shpėrblimit dhe dėnimit, tė dhėnies sė llogarisė dhe drejtėsisė sė gjykimit tė Zotit. Pėr kėtė arsye, ata e mohojnė ‘shefa’atin’, duke e mbrojtur guximshėm qėndrimin e tyre, pasi tė pranuarit e tij do tė  shpiente drejt dyshimit nė korrektėsinė e vlerėsimit tė Zotit pėr besimin dhe afarizmin e njerėzve gjatė kėsaj jete. Pohimet e tyre janė nė kundėrshtim me ajete dhe hadithe tė shumta autentike, me tė cilat konfirmohet ekzistimi dhe mundėsia e shefa’atit nė Botėn e ardhshme. Ehl’us-sunnitėt konsiderojnė se, nė Ditėn e gjykimit, do tė ketė shefa’at pėr besimtarėt – mėkatarė. Nė njė hadith Pejgamberi a. s. ka thėnė: “Ndėrmjetėsimi im do tė jetė pėr mėkatarėt e mėdhenj tė ummetit tim!” (MO)

Lidhur me kėtė shih: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 30; Ebu Hanife, Kitab’ul-vasijjeh, po aty, fq. 56; Es-Sujuti, po aty, fq. 21; El-Esh’ari, po aty, fq. 12 dhe Ni’met Sidkij, po aty, fq. 32-35. (NI)

[34]   Mu’tezilitėt konsiderojnė se mėkatari i madh do tė hyjė nė Xhehennem dhe se nuk do tė dalė mė kurrė prej aty, ndėrsa sa ata tė cilėt pendohen dhe ata me mėkate tė vogla do tė lirohen plotėsisht nga pėrgjegjėsia pėr atė qė kanė vepruar. Ehl’us-sunneti ėshtė i bindjes, nė pajtim me ajetet e fundit tė sures El-Zilzal, se shpėrblimi do tė jetė edhe pėr tė mirėn mė tė vogėl dhe pėrgjegjėsia edhe pėr mėkatin mė tė vogėl …. (MO)

[35]   Me nocionin ‘el-iman’ nėnkuptohet ‘et-tasdik’ – besimi i sinqertė, nė tė cilin nuk ka dėshmim tė rrejshėm, as punė hipokrite. I Dėrguari a. s. thotė: “Iman ėshtė ta besosh All-llahun” d.m.th. sinqerisht dhe lojalisht. Sa i pėrket rritjes dhe zvogėlimit tė imanit, nė kėtė ēėshtje ka mendime tė ndryshme. El-Maturidiu, En-Nesefiu dhe autoritete tė tjera tė shumta tė shkollės maturidite, mbajnė qėndrimin siē ėshtė theksuar nė tekst. (MO)

Shih: Ebu Hanife, Kitab’ul-vasijjeh, po aty, fq. 51-52; El-Esh’ari, po aty, fq. 12 (“Pohojnė se imani ėshtė fjalė dhe vepėr, se zmadhohet dhe zvogėlohet…”, fq. 12. (NI)

Ahmed Ibn Hanbeli thekson: “Besimi ėshtė fjalė dhe vepėr. Zmadhodhet dhe zvogėlohet. Rritet nėse veprohet mirė. Zvogėlohet nėse veprohet keq. Njeriu del nga imani nė islam. Nga islami asgjė nuk mund ta nxjerr pėrveē shirkut (politeizmit) nė Zotin xh. sh., ose refuzimit tė njėrės prej obligimeve tė Tij, duke mos besuar nė tė. …” (Ahmed Ibn Hanbel, po aty, fq. 19). (NI)

El-Bagdadi nė “Usulu’d-din” fq. 252-253 shprehimisht thekson se besimi mund tė zmadhohet e nėse zmadhimi ėshtė i mundur, kjo do tė thotė se ai, tek individi tek i cili ėshtė rritur, nė ēastin e rritjes ka qenė i zvogėluar.” (Omer Nakiēeviq, Hasan Kafija Prushēak – pionir arapsko islamskih nauka u Bosni i Hercegovini, Sarajevė, 1977, fq. 126. (NI)

Hasan Kafija Prushēak konsideron se nuk mund tė ketė zmadhim as zvogėlim, por forcim ose dobėsim. H. Kafija, Rawda al-gannat fi usuli-l-i’tikadat, Sarajevė, 1940, Kalendar Gajret za 1940, fq. 34-63, cituar sipas: Omer Nakiēeviq, po aty, fq. 126. (NI)

[36]  ‘Islam’ ėshtė pėrkushtim, dorėzim i plotė nė kryerjen e dispozitave dhe detyrave fetare, ndėrsa vlefshmėria e tyre ėshtė e kushtėzuar nga kryerja e sinqertė (et-tasdik), qė nė tė vėrtetė ėshtė imani. (MO)

Krhs.: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 29; “Islam nuk ėshtė … i njėjtė ēka ėshtė iman.” El-Esh’ari, po aty, fq. 12. (NI)

[37]   Tė dyshohet nė besimin vetjak ėshtė aspekt i mosbesimit. Pejgamberi a. s. ka thėnė se “bindja e fuqishme nė fe” (jekin) ėshtė vlera mė e madhe tė cilėn njeriu mund ta ketė.

Transmetohet njė transmetim nga Ibn Omeri, sipas tė cilit ai ka dėshiruar ta presė njė dele, e kalimtarin e parė qė kaloi e pyeti: “A je besimtar?” Ky u pėrgjigj: “Jam, nėse Zoti do!” Nė kėtė rast Ibn Omeri u pėrgjigj: “Ti nuk mund ta presėsh kurbanin tim, sepse po dyshon nė besimin tėnd.” El-Kesteli, Glosa …, fq. 163). (MO)

Shih: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 31. (NI).

[38]   D.m.th. duke e ndėrruar bindjen e vet. Shih: ajetin 38 tė sures El-Enfal. (MO)

[39]   Ēdo gjė ėshtė nė vullnetin e Zotit. Gjendja vezulluese dhe momentale e fatit nuk ėshtė garancė pėr vazhdimin e saj, pasi kjo gjendje shprehet nė efikasitetin e caktimit tė Zotit. Pejgamberi a. s. ka thėnė: “Fatlum ėshtė ai, qė ėshtė i fatshėm nė barkun e nėnės sė tij …”, hadithi tjetėr flet se pas 120, ditėsh meleku ia frymėzon shpirtin embrionit nė uterus dhe nga ai ēast e pėrcjellin katėr paracaktime: furnizimi, ēasti i vdekjes, punėt qė do t’i punojė dhe fati ose fatkeqėsia. (Buhariu dhe Muslimi. Shih: El-Erbe’un li’n-Nevevij, el-Kahiretu, 1953, fq. 20). (MO)

Shih: Er-Rra’d, 38. (NI)

[40]   Hadithet, tė cilat pėrmendin numrin e lajmėtarėve tė fesė (el-enbija) dhe tė tė dėrguarve, (rusul) janė tė shkallėve tė ndryshme. Tė pėrmendim dy:

- Ėshtė pyetur Muhammedi a. s. mbi numrin e tė dėrguarve, e ai ėshtė pėrgjigjur: “Njėqind e njėzet e katėr mijė!”

Nė pyetjen e njėjtė nė hadithin e dytė thuhet: “Dyqind e njėzet e katėr mijė tė dėrguar.” (Shih: Et-Taftazani, po aty, fq. 169).

- Et-Taberaniu thekson nga Ebu Dherri r. a. hadithin vijues: “Kam thėnė” -’O i Dėrguari i Zotit, sa lajmėtarė tė fesė (nebijė) ka pasur’? Ėshtė pėrgjigjur: “Njėqind e njėzet e katėr mijė.” Sa nga ai numėr ka pasur tė dėrguar (rusul)? “Treqind e trembėdhjetė …”. (Krhs.: Adem El-Eluri, Broj nebijja i resula, Islamska misao, VI/1984, nr. 71, Sarajevė, fq. 20-21. (MO)

Shih: Sulejman Omer el-Eshkar, Pejgamberėt dhe shpalljet, Shkup, 1421-2000, fq. 244.

[41]   El-Mu’minu, 78. Mė tepėr mbi kėtė shih: Adem el-Eluri, Nubuvvet i risalet kod slijedbenika islama, Islamska misao, VI/1984, nr. 72, Sarajevė, fq. 11. (MO)

Krhs.: Es-Sujuti, po aty, fq. 20. (NI)

[42]   “… janė vetėm robėr tė nderuar.” (El-Enbija, 26). (MO).

[43]  Politeistėt kanė pohuar se melekėt janė vajza tė Zotit: “All-llahut i pėrshkruajnė vajza – Qoftė lavdėruar! …” (En-Nahl, 57). (MO)

[44]   Shih: Dr. Ma’ruf Davalibi, All-llahova poslanica ljudima, Islamska misao, III/1981, nr. 34, Sarajevė, fq. 17-20; Kemal Tarizi, Vahj i zavrsetak poslanstva u islamu, Islamska misao, II/1980, nr. 21, Sarajevė, fq. 7-14; El-Maturidi, Edukata islame, nr. 44-45, po aty, fq. 35-36. (MO & NI)

[45]  Me fjalėt “nė gjendje tė zgjuar” d.m.th. tė njėmendtė, autori konfirmon se Mi’raxhi ka qenė edhe fizikisht edhe shpirtėrisht, e jo nė ėndėrr siē mendojnė disa: - Muaviu r. a. ėshtė pyetur mbi Mi’raxhin, e ai ėshtė pėrgjigjur: “Ky ka qenė vegullim i bukur.” Nė kėtė numėrohet edhe transmetimi nga Aisheja r. anha, e cila ka thėnė: “Trupi i tė Dėrguarit nė natėn e Mi’raxhit nuk ėshtė humbur (nga shtrati).” En-Nesefiu me fjalėt “ku ka dėshiruar All-llahu” i hedh poshtė parashtrimet e ndryshme tė selefistėve, tė cilėt thonė: ka qenė nė xhennet, tek Arshi, nė kufij tė kėsaj bote e tė ngjashme. (Gjerėsisht shih: Dr. Abdulhalim Mahmud, Isra i Mi’raxh, Sarajevė, 1995, fq. 27-49; Dr. Abdulhamid Shehata, Istorijat israa, Islamska misao, nr. 30, Sarajevė, fq. 30-31. (MO)

Krhs.: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 32; Es-Sujuti, po aty, fq. 21. (NI)

[46] Kerameti ėshtė atribut, vepėr, shfaqje apo ēudi e mbinatyrshme, e cila ėshtė karakteristike vepėr pėr njerėzit e mirė dhe tė lartė fetarė. Sipas: Abdullah Shkaljiq, Turcizmi u srpskohrvatskom jeziku, Sarajevė, 1973, fq. 406.

“Istidraxh” ėshtė vepėr e kundėrt me kerametin, ndėrsa vetėm formalisht janė tė njėjta. Kjo ėshtė vepėr, me tė cilat shėrbehen gėnjeshtarėt dhe mashtruesit, siē qe Musejleme el-Kedhdhabi, i cili ka dėshiruar ta tregojė “ēudinė” e vet te njeriu i verbėr,  me ē’rast tė mjerit ia ka verbuar edhe nė syrin tjetėr. (Shih: El-Kesteliu, Glosa nė Komentin e Akaidit tė En-Nesefiut, po aty, fq. 175. (MO)

Krhs.: El-Maturidi, Edukata islame, nr. 46-47, fq. 36-37; Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 29; Es-Sujuti, po aty, fq. 20. (NI)

Shih: Ebu Kasim Hibbetullah el-Lalokai, Allahove evlije i njihovi kerameti, Visokė, 2001.

[47] ‘Velijj’ (shm. evlija’) ėshtė njeriu jashtėzakonisht i devotshėm, posedues i atributeve dhe ēudive tė mbinatyrshme, njeri i shenjtė, i mirė, sipas: Abdullah Shkaljiq, po aty, fq. 273 dhe 406; ai ėshtė gnostik, “arif bi’l-lahi we sifatihi”, besimtar shembullor dhe praktikues nė fe … (et-Taftazani, po aty, fq. 175). (MO)

[48]   Sikur qė ėshtė transferimi i fronit tė mbretėreshės Belkis, nga ana e shokut dhe ministrit tė Sulejmanit a. s. Asif b. Berkiut, me shpejtėsinė mė tė madhe se sa tė mbyllurit e syrit, pėr ēka flet edhe Kur’ani: En-Neml, 40. (MO)

[49]   Sikur rasti me Merjemen r. a., pėr ēka flet Kur’ani: “Sa herė qė hynte Zekerija te ajo, nė tempull, gjente ushqime te ajo.” (Ali Imran, 37). Mendimi se ky ėshtė mistifikim i tepruar i tė poseduarit tė ushqimit tek Merjemeja ėshtė pa kurrfarė baze. Shih: (Husein Gjozo), Prevod Kur’ana s komentarom, III, Sarajevė, 1976, fq. 244. (MO)

[50]  Thėnė shkurt, shfaqjet e mbinatyrshme “el-emru hariku li’l-adeti” i pėrshkruhen mu’xhizes sė tė Dėrguarit a. s., pa marrė parasysh, a vijnė ato nga ana e tij apo prej individėve ndėrmjet ithtarėve tė tij, tė gjitha kėto shkojnė nė llogari tė konfirmimit tė vėrtetėsisė sė misionit dhe pejgamberisė sė tij. Mu’xhizeja mund tė vėrtetohet vetėm nėpėrmjet pejgamberėve, gjatė kohės sė pejgamberit dhe pas tij, ēfarė konsideron edhe El-Maturidiu. (MO)

El-Maturidiu, po aty, nr. 46-47, fq. 36. (NI)

Gjithashtu shih: El-Bagdadi, Usulu’d-din, (Fi keramet’il-evlijai), Lahor, Pakistan, fq. 184-185; Imam Ibn Es-Subki, Tabekat’ush-shafi’ijjeti ‘ul-kubra, II, fq. 59-77; Ibn Tejmijjeh, po aty, fq. 84 etj. (MO)

[51]  Shih: El-Maturidij, po aty, nr. 46-47, fq. 38; Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 28; Ebu Hanife, po aty, fq. 53-54; Es-Sujuti, po aty, fq. 23. (NI)

Ibn Hanbeli pohon: “Duhet ruajtur nga tė ekspozuarit e negativiteteve tė shokėve tė Resulu’ll-llahut. Duhet folur mbi veprat e tyre tė mira dhe duhet ruajtur nga diskutimi mbi mosmarrėveshjet e tyre.” (Ahmed Ibn Hanbeli, po aty, fq. 20. (NI)

[52]   Sipas Ibn Haldunit ekzistojnė katėr kushte pėr kryerjen e funksionit tė halifit apo sunduesit: dituria, drejtėsia, aftėsia dhe shqisat dhe organet e shėndosha, sepse ata ndikojnė nė vlerėsim – gjykim dhe veprimtari. Aplikimi i ligjeve tė Zotit ėshtė i kushtėzuar me dituri, kush nuk i njeh nuk mund ta kryej kėtė funksion. Imami i kontrollon tė gjithė tė tjerėt … Aftėsia ekziston nė mundėsinė e tė shqiptuarit tė dėnimit, gatishmėrisė pėr luftė dhe shkathtėsisė luftarake, nė tė vlerėsuarit korrekt tė situatės politike …, Shqisat dhe organet e shėndosha i mundėsojnė efikasitetin nė veprimtarinė shtetėrore . (Ibn Haldun, Mukaddima, Sarajevė, 1982, fq. 66. Gjithashtu krahaso: Omer Nakiēeviq, po aty, fq. 135-136. (MO)

Krhs.: El-Maturidij, po aty, nr. 46-47, fq. 39. (NI)

[53]   Nėse nuk ėshtė i pranishėm, nuk mund t’i kryej detyrat e tij. Autori i kundėrvihet mėsimit tė shi’itėve mbi imamin e pritur Muhammed el-Kaim El-Muntadher el-Mehdiun, i cili ėshtė zhdukur dhe tė cilin e presin, duke besuar nė kthimin e tij, nė mėnyrė qė tė sundojė ndaj njerėzve dhe ta vė drejtėsinė e plotė nė Tokė. (MO)

[54]  Autori mbėshtetet nė hadithin e Muhammedit a. s., i cili ėshtė: “Imamėt janė nga Kurejshitėt.” Ky ka qenė qėndrimi i pėrgjithshėm i muslimanėve nė ditėn e Thekifit. Kur primati i Kurejshitėve ra, joarabėt e fituan kontrollin nė shtet, kėshtu qė ka pasur gjithnjė e mė pak, tė atillė, tė cilėt e kanė theksuar kėtė kusht … (Ibn Haldun, po aty, fq. 67. (MO)

Krhs.: El-Maturidij, po aty, fq. 39. (NI)

[55]   Shi’itėt e konsiderojnė legal vetėm pushtetin e Aliut r. a. dhe tė pasardhėsit tė tij. Kėtė mendim nuk e pranojnė muslimanėt e tjerė. (MO)

Krhs.: El-Maturidij, po aty, fq. 39. (NI)

[56]  Sipas mendimit shi’it, imamėt janė tė pagabueshėm … (MO)

Krhs.: El-Maturidij, po aty, fq. 39. (NI)

[57]   Ndėrsa harixhitėt pėrkrahin qėndrimin se imami duhet tė jetė mė i miri ndėr tė gjithė muslimanėt, pėrndryshe nuk do tė ishte i denjė ta merrte pozitėn e sunduesit. (MO)

[58]  Tė jetė musliman, i lirė, mashkull, i menēur dhe  i moshės madhore. (MO)

Krhs.: El-Maturidij, po aty, fq. 39. (NI)

[59]  Imam Shafiu konsideron se duhet tė ndėrrohet ai sundues, i cili i thyen rregullat fetare dhe zhvillon dhunė ndaj njerėzve. Pėr kėtė arsye, vazhdon ai, asnjė ‘fasik’ nuk mund ta pėrcjellė kėtė detyrė, pasi ai qė nuk ka kontroll ndaj vetes, nuk mund ta ketė ndaj nėnshtetasve tė tij. Imami Ebu Hanife ėshtė mė tolerant dhe shkon deri te kufiri, kur sunduesi do tė lejonte qė babai ta kurorėzojė vajzėn e tij, atėherė ai duhet tė pėrmbyset  dhe tė thirret nė pėrgjegjėsi … (Et-Taftazani, po aty, fq. 186). (MO)

[60]  Qėndrimi i shqiptuar nė bazė tė hadithit tė Pejgamberit: “Falnu pas ēdo imami qoftė ai i mirė apo i keq.” Dijetarėt muslimanė kėtė qėndrim e kanė pėrpunuar deri nė detaje. Mu’tezilitėt thonė se pas imamit ‘fasik’ namazi nuk ėshtė i pranuar, sepse ai ėshtė nė ‘ndėrvend’, deri sa nuk pendohet. (MO)

Krhs.: El-Maturidij, po aty, fq. 39; Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 281. (NI)

[61]  Muhammedi a. s. ka thėnė: “Mos ia lėni (pa ia falė) namazin (e xhenazes) asnjė ithtari tė Kibles.” Nė kėtė qėndron pikėmbėshtetja pėr tė gjithė ata, tė cilėt thonė se musliman ėshtė ēdonjėri, i cili nė namaz kthehet drejt Kibles.

[62]   Pejgamberi a. s. e ka ndaluar ofendimin ndaj as’habėve: “Mos i ofendoni shokėt e mi, sepse sikur dikush prej jush tė ndajė ar nė madhėsinė e malit Uhud, nuk do ta arrijė vlerėn e tyre.”  El-Nevbahti konsideron se Abdullah ibn Sebe’ ka filluar i pari t’i ofendojė tre halifėt e parė, pastaj pejgamberin dhe familjen e tij tė nderuar, gjė qė e pranojnė edhe shi’itė tė shumtė, dhe njė raport i tillė ndaj disa as’habėve ruhet deri nė ditėn e sotme. Ihsan Ilahi Zahir, Esh-Shi’a we’s-sunne, Lahor, Pakistan, 1981. (MO)

Krhs. : Es-Sujuti, po aty, fq. 23 (As’habėt tjerė dhe maturia e as’habėve). NI)

[63]  Hadithi i Pejgamberit a. s. ėshtė: “Nė Xhennet do tė hyjnė: Ebu Bekri, Umeri, Uthmani, Aliu, Talhau, Zubejri, Abdurrahman ibn Awfi, S’ad ibn Ebi Vekasi, Sa’d ibn Zejdi dhe Ebu Ubejde ibn el-Xherrahu.” Nė hadithin tjetėr, theksohet se Fatimeja ėshtė e para ndėr xhennetlinjt, kurse Hasani dhe Husejni tė parėt ndėr tė rinjėt e Xhennetit. Muhammed Ali El-Kutb, El-Asheret’ul-mubeshsherune bi’l-xhenneti, Damask, fq. 204. (MO)

Krhs.: Es-Sujuti, po aty, fq. 23. (NI)

[64] Ithtarėt e disa fraksioneve, abdestin me mes’h, e konsiderojnė tė gabueshėm. Et-Taftazaniu thotė: “Kush e mohon mes’hin mbi mestve ėshtė heretik (ehl’ul-bid’a).” Ėshtė pyetur Enes ibn Maliku mbi disa karakteristika tė Ehl’us-sunnet ve’l-xhemaatit dhe ka thėnė: “Tė duhen dhe tė respektohen personat (ose dijetarėt) e vjetėr, tė mos ofendohen miqtė dhe tė bėhet mes’hi mbi mestve.” El-Kerhi thotė se i frikėsohet heretizmit tė atij njeriu, i cili nuk e pranon mes’hin, sepse hadithet e Pejgamberit a. s. mbi kėtė janė nė shkallė tė tewaturit. (Et-Taftazani, po aty, fq. 188). (MO)

Krhs.: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 28; Ebu Hanife, Kitab’ul-vasijjeh, po aty, fq. 54-55. Ibn Hanbeli thotė: “Fėrkimi, mes’hi mbi mestve, pėr udhėtarin zgjatė 3 ditė dhe aq netė, kurse pėr vendasin vetėm njė ditė dhe njė natė.” Ahmed Ibn Hanbeli, po aty, fq. 20. (NI)

[65]  Nė fillim tė misionit tė tij Pejgamberi kėtė pije e ka ndaluar, sepse njerėzit nga ajo bėnin verė, ndėrsa kur kjo frikė pushoi, e lejoi sėrish. Shi’itėt kėtė pije edhe mė tej e mbajnė tė ndaluar. (Et-Taftazani, po aty, fq. 188). (MO)

[66]  Kush do tė pohonte se mundet, do tė bėnte mosbesim. Shih: Ibn Tejmijje, po aty, fq. 48-61. (MO)

[67]   Njė mendim tė tillė e mbajnė ekstremistėt, duke pohuar se me zbulimin e kuptimeve tė fshehta tė ajeteve kur’anore dhe me arritjen e dashurisė sė pastėr ndaj Zotit, arrihet shkalla ku pushojnė tė gjitha urdhėresat ose ndalesat. (MO)

[68] Shi’itėt e shumtė, batinitėt dhe sufistėt ekstremė rekomandojnė hulumtimin e domethėnieve tė shumta tė Kur’anit. Shi’itėt thonė se imamėve tė tyre, u ėshtė zbuluar bota e sekreteve, sepse ata kėtė dituri e kanė trashėguar nga Pejgamberi. (MO)

[69]   Kėtė na e japin ta kuptojmė ajetet e qarta (muhkem) dhe domethėnia e tyre e qartė, pėr shembull, ringjallja, sepse kush e mohon kėtė do tė bėnte mosbesim. (MO)

[70]  Kjo ka tė bėjė qoftė me mėkatet e vogla apo tė mėdha. (MO)

[71]  Sepse kjo ėshtė shenjė e mohimit ose urrejtjes ndaj islamit. (MO)

[72]  “… dhe mos e humbni shpresėn nė mėshirėn e All-llahut. Vetėm mosbesimtarėt e humbin shpresėn nė mėshirėn e All-llahut.” Jusuf, 87. (MO)

[73]  “A do tė mund tė jenė tė sigurtė nga dėnimi i All-llahut? Dėnimit tė All-llahut nuk i frikėsohet vetėm populli, tė cilin e pret shkatėrrimi.” El-A’raf, 99. (MO)

[74]   Muhammedi a. s. ka thėnė: “Kush shkon te falltori dhe e pranon pėr tė vėrtetė, atė qė ai ia profetizon, atė ēast e ka mohuar Shpalljen tė cilėn All-llahu ia ka dėrguar Muhammedit a. s.”. (Ebu Davudi, Tibb, 21.) (MO)

[75]  “We’l-ma’dumu lejse bi shej’in”!

Tė flitet mbi hiēin (mbi atė qė nuk ekziston) (el-ma’dum) sikurse flitet mbi tė mundshmen (mumkin) ėshtė absurditet. Mu’tezilitėt mbajnė qėndrim se ‘ma’dum’ ėshtė fakti i mundshėm i konfirmuar. (MO)

Muhammed Abduhu thotė: “E pamundshmja sipas vetėvetes ėshtė ajo qė nuk mund tė ekzistojė, sepse kategoria e vetme e saj ėshtė mosekzistimi. Sikur ekzistuesja ta pėrfshinte atė qė ėshtė e pamundshme, atėherė vetėvetiu kjo do tė ēonte deri te humbja e karakteristikės sė mosekzistimit. Joekzistuesja absolute nuk ekziston, as qė do tė ekzistojė ndonjėherė. Madje edhe mendjes nuk ėshtė e mundur t’i paraqitet njėmendėsia e saj me ekzistuesen….” (Muhammed Abduhu, Risalet’ut-tewhid, botimi II, El-Kahiretu, 1981, fq. 33-35. (NI)

76   Mu’tezilitėt thonė se Zoti nuk e ndėrron vendimin e Tij, sepse sikur t’i pranonte duatė e tė gjallėve pėr tė vdekurit dhe veprat e tjera tė mira nė dobi tė tyre, do tė detyrohej ta ndėrronte caktimin e Tij, gjė qė ėshtė absurditet. Nė kundėrshtim me qėndrimin e tyre, po theksojmė: “Prej Sa’d ibn Ubadete transmetohet se i ka thėnė tė Dėrguarit tė Zotit: - Mė ka vdekur nėna, prandaj, cila sadakė ėshtė mė e mirė? – Ai u pėrgjigj: “Uji!” Pastaj Sa’di e hapi bunarin dhe tha: Kėtė po ia destinoj nėnės sė Sa’dit.” (MO)

Sipas El-Esh’ariut “duaja (lutja) destinuar muslimanėve tė vdekur dhe sadaka e dhėnė nė emėr tė tyre, pas vdekjes sė tyre, arrin deri tek ata dhe u ndihmon.” (El-Esh’ari, po aty, fq. 12). (NI)

[77] “M’u lutni, Unė do t’ju shpėrblej!” (El-Mu’minu, 60). (MO)

Pejgamberi a. s. ka thėnė: “All-llahu do ta pranojė lutjen e tė dėmtuarit, qoftė ai edhe mos besoftė nė Tė.” (MO)

[78]  Kėto parashenja dhe disa tė tjera, janė tė theksuara nė hadithet e shumta autentike. Rrallė ndeshet ndonjė vepėr e akaidit e qė nė tė, tė mos tė flitet mbi temėn e theksuar. Krhs.: Omer Nakiēeviq, po aty, fq. 136 - 139.) (Umjetnicka slika Sudnjeg dana). (MO)

Krhs.: Ebu Hanife, Fikh’ul-ekber, po aty, fq. 32; Es-Sujuti, po aty, fq. 21-22 (Mbi Dexhxhallin dhe ardhjen e Isait a. s.). (NI)

[79] En-Nesefiu tregon rreth qėndrimit islam mbi punėn hulumtuese. Muhammedi a. s. mbi kėtė ka thėnė: “Nėse jep zgjidhje tė saktė ke shpėrblim dhjetėfishė, e nėse gabon atėherė njė.” Gjithashtu shih: Sejjid Ebu’l-A’la el-Mewdudi, Zakonodavstvo i ixhtihad u islamu, Glasnik VIS-a, nr. 2, 1982, Sarajevė, fq. 137. (MO)

[80]  Es-Sujuti thekson se “Melekėt, sipas kategorizimit, vijnė pas tė dėrguarve tė Zotit. Ata janė mė tė zgjedhur nga njerėzit. Mė i zgjedhuri ėshtė Xhebraili, siē theksohet nė hadithin qė e transmeton Et-Taberaniu.” (Es-Sujuti, po aty, fq. 23.) (NI).

RSS per kategorine Lajme Shfletuesi i Kur'anit

  • RSS per kategorine Lajme